– Kada reikėtų pradėti su vaikais kalbėtis apie lytiškumą?
– Pradėkime nuo to, kas yra lytiškumas. Įprastai jį suprantame gana primityviai: kūnas, lytiniai organai, hormonai, chromosomos ir pan. Bet lytis yra kur kas daugiau: tai, kas yra mūsų galvoje, kaip mes suprantame save, kokia moteris ar vyras esame. Laikui bėgant tas supratimas keičiasi. Oficialiai žmogus subręsta 25-erių, nuo tada pradeda senti, bet kartais matome, kad net ir ne visi suaugusieji iki galo yra lytiškai nušvitę. Vis dėl to pamatus tam grįsti pradedame dar vaikui net negimus, kai susikuriame vaizdą, kokios mergaitės ar berniuko norime. Puošiame kambarį, lovelę, perkame drabužius ir gana stereotipiškai parengiame dirvą vaiko asmenybei. Gimęs vaikas tik po kurio laiko pradeda po truputį susivokti, kad šis kūnas yra jis, suprasti, kad kai kurie prisilietimai yra nemalonūs, kai kurie – malonūs. Tada prasideda bazinis kūno pažinimas. Suaugusieji įvardija vaikui įvairias kūno vietas: čia rankytė, čia kojytė. Bet kai prieiname prie lytinių vietų, prasideda tėvų fantazija. Tarkime, mano šeimoje šie organai buvo vadinami pempe ir pelėda. Man iki šiol šie gyvūnai siejasi su lytiniais organais. Aš rekomenduočiau mažiems vaikams įvardyti tikruosius organų pavadinimus: vyrų – penis arba varpa, moterų – vulva. Nes kai vadiname slaptažodžiais, siunčiame žinutę, kad tai yra gėdinga kūno dalis. Todėl pirmiausia turime patys išdrįsti juos įvardyti sau, nes tai tikrai nėra lengva. Tarkime, kai vedu lytiškumo ugdymo paskaitas pradinukams, iškart pasakau, kad dabar jiems bus labai juokinga, nes ištarsiu žodžius, kurių jie galbūt nepratę girdėti. Kai juos pasakau, vaikai prunkščia ir net teiraujasi, ar galima jiems juoktis.
– Nuo kokio amžiaus vaikams jau naudoti šiuos lytinių organų pavadinimus?
– Vaikui iki dvejų metų dar galima naudoti tuos vaikiškus žodžius, o nuo dvejų metų svarbu įvesti anatominius pavadinimus dėl dviejų priežasčių: viena – kad sulaužytume tą gėdos ratą, kad neva tai yra netinkamos kūno vietos, kita – kad vaikas, mums nesant šalia, galėtų įvardyti kitam suaugusiajam, jei jam ten kažką skauda, niežti, jei kažkas lietė.
Yra dvi taisyklės, kurias tėvai turi įskiepyti savo vaikams: trijų žingsnių taisyklė ir apatinių drabužėlių taisyklė. Trijų žingsnių taisyklė remiasi tuo, kad nuo mažumės vaiką turime mokyti apie žodžio galią, apie asmenines kūno ribas ir ką jis turi daryti, jei tas ribas kas nors peržengia. Pirmiausia vaikas turi žodžiu įspėti, kad jam nepatinka toks kito elgesys. Jei tai nepadeda – fiziškai pasitraukti iš situacijos. Jei ir tai nepadeda – apie tai papasakoti suaugusiajam, kuriuo pasitiki.
Apatinių drabužių taisyklė arba dar kitaip maudymosi kostiumėlio taisyklė byloja apie tai, kad po šiais drabužiais yra privačios mūsų kūno vietos, kurių niekas neturi teisės nei liesti, nei matyti, nei prašyti parodyti, tai yra mūsų nuosavybė, jos yra vertingos ir jas reikia saugoti. Tos vietos, kurios yra po kitų apatiniais drabužiais, irgi yra saugotinos ir mes negalime prašyti jų rodyti. Vaikas turi suprasti, kad jo kūno ribos yra rimtas reikalas. Kitas svarbus dalykas, kad lytiškumo ugdymas ankstyvoje vaikystėje yra pagrindas tam, kaip mes elgsimės, kai būsime paaugliai, suaugę, tai prevencija nemaloniems potyriams.
– Kaip tai susiję?
– Viena moteris iš Amerikos pasakojo, kaip ji aštuonerius metus bendravo su paaugliais tiek provincijose, tiek didmiesčiuose apie jų seksualines patirtis ir atrado, kad merginos labai dažnai nežino, kaip pasakyti „ne“. Jos, būdamos pasimatyme ir žinodamos, kad vaikinas kažko norės (nors vaikinų irgi yra įvairių ir jie nebūtinai visada nori lytinių santykių), bandydamos pasirodyti „kietomis“ arba bijodamos būti atstumtos, kad nenori mylėtis, pasirenka patenkinti vyrą oraliniu būdu. Taip nutinka dėl tėvų negebėjimo lytiškai šviesti savo vaikus. Pažiūrėkime, kaip daugelis auklėja mergaites ir ko iš jų tikis? Mergaitės turi būti mielos, susitvarkiusios, gražios, kad į jas būtų malonu žiūrėti. Berniukų nemielą elgesį mes kur kas geriau toleruojame nei mergaičių. Todėl kai per giminių susitikimus kokia nors teta bando pabučiuoti jūsų vaiką, o vaikas to nenori, jis turi pasakyti „ne“. Nes tai yra treniruotė ateičiai.
– O kokias lytiškumo temas apie brandą ir santykius svarbu paliesti kalbant su paaugliais?
– Tiek vaikinams, tiek merginoms svarbu mokėti pasakyti „ne“. Kitas dalykas, ką mes turime daryti – mokyti vaikus gerbti kitų norus. Mes neturime gebėjimo išgirsti kito žmogaus „ne“. Labai gajus mitas, kad jei berniukai mergaitei tampo už plaukų ar kilnoja sijoną, vadinasi ji jiems patinka. Bet mergaitė turi teisę pykti. Pabandykime šį simpatijos būdą suformuluoti klausimo forma: ar tu nieko prieš, jei dabar tau patempčiau už plaukų? Visi žino, koks bus atsakymas. Ar berniukai priekabiauja prie mergaičių? Irgi ne. Jie tiesiog perima kultūrines normas. Jei suaugusieji nestabdo tokio elgesio, jie parodo, kad taip tinkama. Todėl vėliau baruose ir yra graiboma, nes tai suvokiama kaip simpatijos išraiška. Tai veda į rimtesnes prievartos formas.
Kita tema yra pornografija, kuri, deja, šiandien yra pasiekiama vieno klavišo paspaudimu. Kai vaikai googlina, kas yra meilė ar kas yra seksas, nes tėvai nepasako, randa visus pornografinius vaizdus. Paaugliai masiškai tai žiūri. Bet pornografija yra labai toli nuo realybės. Laikui bėgant ji vis labiau darosi panaši į prievartos aktą. Todėl apie tai irgi svarbu kalbėtis su paaugliais: ką jie ten mato, kaip supranta, kiek ten tiesos, ko reikia santykiams, kad jie būtų saugūs. Pornografija yra puikus būdas pakalbėti apie meilę. Visi paaugliai būna nuščiuvę, nes jie nori apie tai kalbėtis, tai vadinama seksualiniu smalsumu. Vaikas darosi vis labiau suaugęs. Tos kalbos padeda jo sąmonei susigulėti. Bet vieno pokalbio nepakanka, tas temas reikia nuosekliai aptarinėti, kad atsirastų įgūdis apie tai galvoti.
Kartais paaugliai sako, kad iš pornografijos galima mokytis apie lytinius santykius. Ne. Nes ten rodomas iškreiptas vaizdas.
– Kaip jūs pristatote pornografiją paaugliams? Pasakote, kad tai blogai?
– Vengiu tokio tiesmuko vertinimo, kad čia – blogai, o čia – gerai. Ugdymas grindžiamas sąmoningumu. Mes suteikiame informaciją ir keliame klausimus, ar jūs tokių santykių norite, ko galima iš to pasimokyti? Tada tikiesi, kad pasėji tą sąmoningumo sėklą. Paaugliai nori būti gerais žmonėmis, jie nori kurti gražius santykius, bet jie nežino, kaip tai daryti.
– Auginant vaikus, dažnai norisi jiems buities darbus paskirstyti pagal lytį: šiukšles neš berniukas, o indus plaus mergaitė. Bet ar tai teisinga?
– Neturėtume berniukų ir mergaičių ugdyti skirtingai. Kita vertus, vaikino nemokysime apie menstruacijas, suteiksime žinių, kad jis būtų išprusęs ir gebėtų pagelbėti, susivokti, bet detalių neaiškinsime. Lygiai taip pat merginai užteks tik trumpo paaiškinimo apie naktinį sėklos išsiliejimą, kad tai yra viena iš brendimo formų. Bet iš esmės nėra vyriškų ir moteriškų savybių. Arba bent jau neturėtų būti, bet gyvename visuomenėje, kuri yra stereotipiška. Kalbant apie lyčių nelygybę, moterys kur kas dažniau susiduria su didesniu buities darbų kiekiu, su „antra pamaina“, kai dirba ir darbe, ir namie, mažesniu atlyginimu. Vyrų silpnoji sfera – jų emocinis raštingumas. Jis yra užglušintas. Remiantis stereotipais – vyrai neverkia, o jei verkia, išvadinami skystakiaušiais, bobomis. Vyrai ir miršta anksčiau, nes rūpintis savo organizmu nėra „vyriška“, vyriška yra tiesiog atlaikyti, ir mes to mokome mažus berniukus. Tai taip, mes turime vienodai auklėti vaikus, bet turime turėti omeny, į kokią visuomenę jie išeis.
– Ką daryti, kad tas išėjimas į visuomenę nesugadintų to, ką mes įdėjome?
– Skaitydami knygeles, žiūrėdami filmukus, turime tą stereotipų pasaulį įvardinti. Turime paaiškinti, kad ne visos taisyklės yra universalios. Turime ugdyti įvairovės kompetenciją, pasakoti, kad pasaulis yra įvairus, kad čia gyvena įvairūs žmonės su įvairiais įsitikinimais kuriuos turime gerbti, bet nebūtinai jais vadovautis patys.