Startuojanti tarptautinė Lietuvos-Izraelio vaikų ugdymo programa „Gifted“, kurią Lietuvoje VDU organizuoja kartu su partneriais Ron Vardi centru ir „IP Capital Group“, yra puiki proga pakalbėti apie ugdymą Lietuvoje, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kokie mitai vis dar gaubia gabių vaikų mokymąsi? Kuo šie vaikai išsiskiria ir kokių sąlygų jiems reikia? Kokiais būdais jiems geriausiai sekasi mokytis?
– Pradėkime nuo esminio dalyko – kas yra gabus vaikas? Ar šis terminas apskritai teisingas?
– Gabus yra tas vaikas, kurio loginis mąstymas, gebėjimas samprotauti, mokytis iš savo patirties ir ją pritaikyti naujose situacijose yra aukštesnis nei jo bendraamžių. Tai terminas akcentuojantis ne tiek turimų žinių lygį, kiek aukštesnį potencialą įgyti žinias ir jas panaudoti. Sėkmingu atveju, gabus vaikas žino daugiau nei kiti, tačiau galima situacija, kai gabus vaikas iš kitų išsiskiria tik galimybe išmokti daugiau ir greičiau, bet jos nerealizuoja ir todėl žino tiek pat ar net mažiau nei mažiau gabūs bendraamžiai.
Toks terminas yra naudingas tuo, kad jis leidžia palyginti vaikus pagal jų potencialą mokytis ir išmokti vienos ar kelių veiklų bei pasiekti jose meistriškumą. Taigi, vienoje ar keliose veiklose jie gali ne tik greičiau, bet ir daugiau. Kiek bendraamžių vaikas turi pralenkti, kad jis būtų priskirtas gabiųjų grupei, priklauso nuo požiūrio. Lietuvoje šis vertinimas yra gana griežtas, dažniausiai kalbame apie 2-5 proc. gabiausių.
– Dažnai žmonės gabumus įsivaizduoja kaip tai, kas yra įgimta. Ar pagal šią sampratą vaikas, kuris prie gabiųjų nebuvo priskiriamas, po kurio laiko gali patekti į jų gretas ir atvirkščiai?
– Tikrai taip, nes pati gabumo sąvoka yra lyginamoji. Čia svarbus ir susitarimo aspektas – mes susitariame, kiek procentų vaikų laikysime gabiais. Pavyzdžiui, vienoje šalyje, mokykloje ar programoje vaikas yra laikomas gabiu, o persikėlus į kitą, jis jau gali nebebūti priskiriamas prie gabiųjų. Vaiko potencialas nesikeičia, keičiasi tik lyginamoji grupė ir kontekstas. Todėl ir terminas „gabus“ įgyja prasmę tik tada, kai jį papildome sąlyga: lyginant su kuo?
Potencialas yra labiau įgimtas, tačiau žmogus auga, jo kūnas, įskaitant smegenis, bręsta, tad su amžiumi keičiasi ir gebėjimas samprotauti. Suaugystėje ateina laikas, kai smegenų funkcionavimas ima silpti, o tuo pačiu menksta ir įgimti intelektiniai gebėjimai. Šis intelekto tipas vadinamas lanksčiuoju arba fluidiniu, o su žiniomis labiau siejamas kristalizuotas arba tvirtasis intelektas. Vaikui augant žinių vis daugėja, kristalizuotas intelektas pasiekia savo piką, ir vyresniame amžiuje išlieka stabilus ir gali netgi augti, jei mokomės visą gyvenimą.
Labai tikėtina, kad nepakankamai skatinančioje akademinėje aplinkoje augantis gabus vaikas neužaugs gabiu suaugusiuoju. Ir priešingai, vaikas, kuris mokykliniais metais pagal savo potencialą nepatenka tarp 2-5 procentų gabiausių, bet kuris labai stengiasi mokytis ir turi stimuliuojančią aplinką, pasiekęs brandą gali turėti aukštą kristalizuotą intelektą ir tapti gabiu suaugusiuoju. Taigi vaiko gabumų atpažinimas yra svarbus ne tam, kad vaiką pavadintume gabiu, o tam, kad suprastume, kokia aplinka reikalinga vaikui, kad šis realizuotų visą savo turimą potencialą.
– Kokius poreikius turi gabūs vaikai? Ar Lietuvoje gebame juos atpažinti?
– Visų pirma, jie turi tuos pačius poreikius, kaip ir kiti vaikai: augti saugioje, skatinančioje ir priimančioje aplinkoje tiek namie, tiek mokykloje, tiek visuomenėje. Mokymosi kontekste tai reikštų, jog gabūs vaikai, kaip ir visi kiti vaikai, turi poreikį gauti kokybišką ir jų gebėjimų lygį atitinkantį ugdymą. Dažnai prisimename vaikus, kurių mokymosi gebėjimai yra žemesni negu vidutiniai ir ten suprantame, kad reikia sukurti jiems pritaikytą aplinką. Kai kalbame apie gabiuosius, tą patį pripažinti tampa lygiai tiek pat svarbu.
Nuoširdžiai pritariu Švietimo įstatymo nuostatai, kad visi vaikai turi teisę gauti kokybišką ir jų poreikius atitinkantį švietimą. Jeigu kurio nors vieno ar kelių mokyklinių dalykų programa yra per lengva ir nekelianti kognityvinio iššūkio vaikui, vadinasi – ji neskatina vaiko poreikio tobulėti, nepatenkina jo smalsumo, gniuždo mokymosi motyvaciją ir nesudaro sąlygų įgyti naujų žinių bei mokėjimų. Tokia aplinka neskatina vaiko realizuoti turimo potencialo mokymosi veikloje. Dažnai turime pasekmę – gabius vaikus, kurių pasiekimų lygis yra žemas, jie nemėgsta mokyklos, pradeda netinkamai elgtis.
Gabiems vaikams taip, kaip ir kitiems, svarbi priimanti ir saugi aplinka. Tik tada, kai mokytojai, bendraklasiai ir tėvai pripažįsta ir vertina gabaus vaiko galimybes mokytis greičiau ir giliau, jis jaučiasi priimtas ir saugus. Gabumams skleistis vis dar trukdo daugybė mitų ir neigiamų nuostatų. Pavyzdžiui, kad gabūs vaikai jau yra apdovanoti, tad jie ir be suaugusiųjų pagalbos gali daug pasiekti. Šią klaidą dažnai daro mokytojai. Švietimo sistemoje dirbančių specialistų, tarp jų ir psichologų, pareiga – padėti gabiam vaikui tinkamai realizuoti savo potencialą, jį puoselėti ir neprarasti susidomėjimo.
Taip pat nemažiau žalingas gali būti lūkestis, kad jei vaikas yra gabus, tai jis lenkia kitus vaikus visose srityse. Tačiau mokymuisi gabus vaikas savo emocine, socialine ir fizine branda gali nė kiek nesiskirti nuo bendraamžių. Tokią klaidą dažnai daro tėvai. Gabiam vaikui labai svarbu ir tai, ką apie jį galvoja jo bendraklasiai: gabus vaikas gerai jausis ir savo galimybes maksimaliai realizuos tik toje aplinkoje, kur gabumai jam netrukdys draugauti. Patyčios dėl aukštų pasiekimų, nenoras draugauti – tai natūralios priežastys, dėl kurių gabūs mokiniai, ypač paaugliai, renkasi draugus, o ne mokslą.
Lietuvoje jau beveik 20 metų nuolatos kalbama apie akademinei veiklai gabių vaikų atpažinimo problemą. Per šį laiką daug kas jau yra nuveikta. Yra pripažįstama, kad gabumams atpažinti yra labai svarbu įvertinti ne tik vaiko turimas žinias, bet ir jo intelektinius gebėjimus. Tačiau tam mums vis dar trūksta tinkamai parengtų ir specialistams prieinamų instrumentų. Gabumų atpažinimas vis dar vyksta epizodiškai, dažnai priklauso nuo konkrečios mokyklos, centro ar net asmeninių iniciatyvų. Trūksta sistemos ir aiškumo.
– Kokie galimi patarimai tėvams, kurie augina vaiką su įgimtais gebėjimais?
– Tėvai pirmiausia pastebi vaiko smalsumą, įgimtą jaudrumą. Žinoma, visi vaikai smalsūs, tačiau gabūs vaikai išsiskiria smalsumu intelektualiai veiklai, dega noru viską sužinoti, o jų ryžtas imtis tam tikrų veiklų labai ryškus. Tėvai gana anksti pamato šį smalsumą ir ima galvoti, jog jų vaikas galimai gabus. Todėl tėvai dar ankstyvame amžiuje vaikui gali padėti patekti į tokią aplinką, kuri skatintų toliau domėtis. Tokią įvairią aplinką, kurioje vaikas gali daug ką tyrinėti, pačiupinėti ir išbandyti. Kuo daugiau įvairių žinių jis įgyja, tuo lengviau jam bus atrasti vietas, kur yra jo stiprioji pusė. Kaip kitaip sužinoti jo gabumus, jei jis užsiims tik viena veikla. Tėvai labai dažnai tai ir daro – ieško būrelių, papildomo ugdymo programų, priemonių, kurios reikalingos vaikui. Nepamirškime ir padrąsinimo, domėjimosi ta pačia veikla bei emocinio palaikymo. Tačiau suklystama, kuomet koncentruojamasi tik į vienintelę veiklą pamirštant visas kitas.
Patarčiau tėvams rūpintis visapusišku vaiko ugdymu: ne tik intelektine, bet ir fizine, socialine, emocine branda. Tai reiškia, kad auginant gabų vaiką negalima susikoncentruoti vien tik ties jo galiomis ir visą laiką skirti jų stiprinimui. Kuo vaikas mažesnis, tuo svarbiau rūpintis jo fizine sveikata – tinkamu dienos režimu, pakankamai laiko skirti miegui ir laisvalaikiui. Nepriklausomai nuo amžiaus gabų vaiką reikia skatinti bendrauti su bendraamžiais ir lavinti jo socialinius įgūdžius. Gabiam vaikui gali būti labai sunku atpažinti ir tinkamai valdyti savo patiriamas emocijas, tad emocinis ugdymas yra labai svarbi vaiko raidos sritis, kuri padės gabiam vaikui tapti sėkmingu suaugusiuoju. Jis turi turėti laiko sportui, draugystei, lygiai taip pat poilsiui – vaiko negalima perkrauti jo stipriąja veikla.
Antras patarimas tėvams – reikėtų stengtis atsiriboti nuo savo pačių lūkesčių vaiko atžvilgiu ir pasistengti, kiek įmanoma geriau išgirsti, ko nori ir ką geba vaikas. Tai sumažintų tikimybę kada nors susidurti su dilema: „Nežinau, ką daryti: mano vaikas yra gabus, bet jis nenori mokytis“.
– Ar galima teigti, jog gabūs vaikai pasižymi didesniu jautrumu aplinkai? Su kokiais didžiausiais iššūkiais jie susiduria?
– Gabiems vaikams dažnai yra būdingas padidintas jaudrumas. Pasak psichologo Kazimiero Dąbrowski‘o, padidintas jaudrumas – tai sustiprintas fiziologinis dirgiklių suvokimas, kurį sukelia padidėjęs neuronų jautrumas. Kuo jis didesnis, tuo intensyvesnis gyvenimas. Jaudrumas gali pasireikšti 5 srityse: jis gali būti psichomotorinis, jutiminis, vaizduotės, intelektinis ir emocinis.
Psichomotorinis jaudrumas pasireiškia padidintu vaiko judrumu. Pavyzdžiui, gabiam vaikui yra ganėtinai sunku nusėdėti kėdėje. Dėl šios priežasties pasigirsta perspėjimų, jog gabūs vaikai gali būti per greitai ir nepagrįstai pradedami vadinti hiperaktyviais.
Jutiminį jaudrumą turintys vaikai ypatingai stipriai jaučia fizinius aplinkos dirgiklius ir į juos jautriai reaguoja – greitai pavargsta nuo triukšmo ar ryškios šviesos klasėje. Jaudrią vaizduotę turintys vaikai linkę į fantazijas, o intelektualiai jaudriems vaikams būdingas didelis intelektinis smalsumas: jie nori viską žinoti, negali pakęsti rutiniškų užduočių arba, atradę jiems įdomią užduotį, negali nuo jos atsitraukti tol, kol neras sprendimo.
Gabūs vaikai stipriai emociškai reaguoja į situacijas: jie giliai liūdi ir stipriai džiaugiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Dėl to dažnai pastebime, jog gabūs vaikai nerimauja dėl pasaulyje egzistuojančių neteisybių ar globalinių problemų. Jie taip pat linkę į perfekcionizmą ir gali giliai jaudintis dėl savo klaidų. Suaugusieji turi rūpintis vaikų emocine sveikata – mokyti suprasti savo emocijas, mokyti jas išreikšti tinkamai. Tai ypač svarbu ankstyvame amžiuje.
– Vytauto Didžiojo universitetas yra vienas iš Lietuvos ir Izraelio ugdymo programos vaikams „Gifted“ steigėjų. Kuo ši ugdymo programa išskirtinė? Kaip vykdoma vaikų atranka?
– Savaime vertingas yra šios programos nuoseklumas – sistemiškumas ir aiški procedūra, kaip gabūs vaikai yra atrenkami. Toliau vyksta nuoseklus perėjimas į šių vaikų ugdymą, kuris yra labai visapusiškas. Programoje daug dėmesio skiriama loginiam mąstymui, mokymo(-si) procesas grindžiamas gabių vaikų mokymosi ypatumais, jie mokomi mokytis savarankiškai ir komandose, integruojant įvairius mokomuosius dalykus.
„Gifted“ programa unikali tuo, kad ji jau išbandyta ne kartą ir vykdoma Izraelyje daugiau nei 3 dešimtmečius. Mums belieka pasinaudoti kolegų patirtimi ir ne aklai kopijuoti jų mokymo turinį, bet perimti esminius principus bei pritaikyti Lietuvos vaikams.
Lietuvoje susiklosčiusi praktika rodo, kad mokyklos dažniausiai gabius vaikus atpažįsta pagal pažymį, kai kuriose programose ryžtamasi vertinti intelektą, bet atrankoje integruoti asmenybinius ir psichologinius mokymosi aspektus mums sekasi sunkiai. Tuo tarpu atrankoje į „Gifted“ programą yra vadovaujamasi kompleksiniu požiūriu į gabumų įvertinimą – testavimo metu vertinami intelektiniai gebėjimai, stebimi mokymosi ypatumai, o pokalbio metu siekiama pažinti vaiko individualumą ir suprasti, ar programa atitinka jo mokymosi poreikius.
Atrankos procedūra yra sukurta ir patikrinta Izraelio partnerių. Ją vykdo tarptautinė specialistų komanda, kurią sudaro psichologai ir pedagogai iš Lietuvos ir Izraelio.
– Kaip atrodo „Gifted“ programos mokymosi procesas?
– Gabiems vaikams reikia ne tik užduočių, kurios iškeltų kognityvinį iššūkį ir patenkintų jų smalsumą. Jiems yra būdingi tam tikri mokymosi ypatumai. Pavyzdžiui, jie nemėgsta daug kartų kartoti medžiagos, nes geba išmokti po 1-2 pakartojimų. Tolesnis kartojimas jiems kelia nuobodulį ir susierzinimą bei mažina motyvaciją mokytis. Dažnas gabus vaikas atsakymą į klausimą žino greičiau, nei mokytojas jį baigia aiškinti kitiems. Jis skuba jį pateikti, net nepagalvodamas, kad nuolat atsakydamas pirmas ir dar nesulaukęs klausimo pabaigos, jis trukdo kitiems pagalvoti ir išmokti. Be to, žinodamas atsakymą, gabus vaikas nebūtinai aiškiai įsisąmonina, kaip jis tą atsakymą suskaičiavo. Dažnai pateikęs atsakymą, vaikas praranda norą užduotį užbaigti, apipavidalinti taip, kad savo idėją galėtų pristatyti kitiems. Itin svarbu mokytis atskleisti savo mąstymo kelią, suteikti savo idėjoms baigtinę formą – tai labai dažnas gabių vaikų „Achilo kulnas“. Dar vienas ypatumas tas, kad gabūs vaikai dažnai mėgsta dirbti vieni, jiems sunku savo veiksmus derinti su kitais, todėl jiems sunkiau dirbti komandose.
Atsižvelgiant į šiuos ir kitus gabių mokinių mokymosi ypatumus ir yra sukurtas šios tarptautinės programos turinys. Ji siekia stiprinti ne tik gabių vaikų stipriąsias puses, bet ir atsižvelgia į panašius gabiems vaikams būdingus mokymosi ypatumus tam, kad gabūs vaikai išmoktų ir to, kas jiems sekasi sunkiau. Programa nesibaigia vien pamokų ciklu. Kiekvienas vaikas gauna grįžtamąjį ryšį iš savo mokytojo. Jie kartu analizuoja, kas sekasi geriau, kur reikėtų patobulėti. Mokytojas čia atlieka mentoriaus vaidmenį. Mokyklose tokios sąlygos ne visuomet gali būti sudarytos.