Plačiau apie tai – Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ spaudai parengtame straipsnyje.
Yra žinoma, kad socialinių ryšių kokybė atlieka pagrindinį apsauginį vaidmenį įvairaus amžiaus žmonėms, ne išimtis ir poros santykių kokybė. Darnūs santykiai tarp partnerių gali sumažinti kitų mus veikiančių stresorių ir dirgiklių įtaką psichologinei sveikatai. 2011 m. atliktas didelis mokslinis tyrimas Norvegijoje, kurio metu ištirta daugiau nei 50 tūkst. nėščių moterų, patvirtino, kad darnūs santykiai su partneriu ir pasitenkinimas santykiais sumažino ne vieno stresą keliančio veiksnio (pavyzdžiui, darbe patiriamo streso, nepasitenkinimo darbu, nereguliarių darbo valandų, somatinių ligų, šeimos pajamų ar motinystės atostogų keliamo streso) poveikį emocinei sveikatai.
Meilė suprantama kaip įvairiapusis, gausingumu pasižymintis, stiprus, teigiamas jausmas žmogui ar objektui. Mylėti galime save, partnerį, tėvus, vaikus, žmones apskritai, gyvūnus, pasaulį ar Dievą. O kaip atrodo meilė poros santykiuose?
Amerikiečių psichologas Robertas Sternbergas sukūrė trimatį meilės modelį, kuris apibūdina, iš ko susideda tobula (angl. consummate love) arba, kitaip tariant, visavertė partnerius siejanti meilė. Anot autoriaus, jeigu norime, kad romantiniai santykiai būtų kokybiški, reikia visų trijų elementų: aistros, intymumo bei įsipareigojimo. Aistra apibūdinama kaip fizinis, emocinis, seksualinis potraukis ir įsitraukimas, vedantis į seksualinių poreikių patenkinimą meilės santykiuose. Intymumą autorius apibūdina kaip gilų emocinį ryšį, artimumą, kada partneriai dalijasi savo jausmais, išgyvenimais, patyrimais, mintimis, troškimais ir tomis svarbiomis savo gyvenimo detalėmis, kurių galbūt neatskleidžia niekam kitam. Įsipareigojimas visų pirma reiškia apsisprendimą mylėti pasirinktą žmogų ir kartu sprendimą, tikėjimą ir siekį išlaikyti tą meilę bei kurti ilgalaikius santykius.
Kuo šio autoriaus meilės modelis mums naudingas? Jis leidžia smalsiai patyrinėti, ar visi elementai „išpildyti“ mūsų romantiniuose santykiuose. Pavyzdžiui:
• kiek pastaruoju metu jaučiuosi emociškai artimas su savo partneriu, ar nesame emociškai atitolę;
• kiek aš pats, kiek partneris dalijamės vienas su kitu dienos įspūdžiais, o kiek dalijamės jausmais;
• ar jaučiuosi saugiai šalia savo partnerio rodydamas savo jausmus, ne tik teigiamus, bet ir sunkesnius, kuomet esu nusivylęs, pažeidžiamas, piktas;
• kiek esu patenkintas seksualiniu gyvenimu su savo partneriu, ką galėtume pagerinti ir pan.
Klausimų kėlimas leidžia pamatyti, kad galbūt kažko trūksta, arba atskleidžia, kurioje srityje galime „pasistiebti“, įdėti pastangų ir tikslingai kurti kokybiškesnius santykius. Nes meilė – ne tik jausmas, bet ir veiksmas bei išraiška, kaip sako pats šios teorijos kūrėjas: „Be išraiškos – net pati didžiausia meilė gali mirti.“
Svarbu nepamiršti, kad tam tikruose santykių etapuose, kai pora susiduria su tam tikrais gyvenimo iššūkiais, krizėmis, netektimis, vieno iš partnerių ar kito šeimos nario dideliais sveikatos sutrikimais, o galbūt šeimai susilaukus kūdikio, aistros komponentas tarsi savaime kuriam laikui būna „atidedamas į šalį“ ir tai yra visiškai normalu. Meilė niekur nedingsta, nes porą ir toliau sieja gilus emocinis artumas ir įsipareigojimas, o atėjus tinkamam laikui galima ir toliau puoselėti apleistas santykių sritis.
Aistra, intymumas ir įsipareigojimas – ar tai viskas? Kokie dar požymiai už to slepiasi ir rodo, kad santykiai yra darnūs, sveiki, visaverčiai?
• Visų pirma, pagarba, vienas kito supratimas ir priėmimas, nesiekiant kito žmogaus keisti;
• savitarpio pagalba įvairiose gyvenimo srityse ir susidūrus su gyvenimo iššūkiais, komandinis darbas ir atsakomybių pasidalijimas, emocinis vienas kito palaikymas;
• dalinimasis idėjomis, atvirai išsakomi poreikiai, jausmai ir išgyvenimai;
• jausmas, kad būdamas šalia partnerio galiu augti kaip žmogus, jog partneris padeda atskleisti ir puoselėti gerąsias mano savybes;
• pojūtis, kad esu kitam reikalingas, o kitas žmogus reikalingas man;
• pojūtis, kad esu priimtas, mylimas, jaučiuosi saugiai ir partneris geranoriškai priima mano jausmus;
• pojūtis, kad partneriui esu patrauklus, o jis patrauklus man;
• vyraujanti nuostata, kad partneris ir geri santykiai su juo nėra savaime suprantamas dalykas, t. y. esame dėkingi, vertiname partnerio pastangas, rūpestį, atsidavimą ir tai išreiškiame partneriui;
• įvykus konfliktui ar nesusipratimui ieškome būdų, kaip atkurti emocinį ryšį, susitaikyti ir atitaisyti padarytą žalą;
• mokame ir mokomės pasidžiaugti, padėkoti, atsiprašyti.
Kada reikėtų sunerimti? Kas rodo, kad santykiai su romantiniu partneriu nėra darnūs, o partnerio elgesys nėra tinkamas ir gali kenkti mūsų psichologinei ir fizinei sveikatai ar net kelti grėsmę gyvybei?
Jeigu santykiuose atsiranda smurtinio elgesio ar jo apraiškų, reikėtų itin sunerimti. Bet kokia smurto forma turėtų būti netoleruojama nei romantiniuose, nei kituose tarpasmeniniuose santykiuose. Labai svarbu žinoti, koks elgesys yra laikomas smurtiniu.
Fizinis smurtas visuomenėje paprastai atpažįstamas lengviausiai, kai panaudojami fiziniai veiksmai, darantys žalą kitam asmeniui prieš jo valią: pastūmimas, smūgis, spyris, smaugimas, smarkus sugriebimas ar net sunkus kūno sužalojimas, nužudymas. Taip pat svarbu žinoti, kad šiai smurto formai priskiriamas ir draudimas išeiti iš namų, kreiptis pagalbos į artimuosius, medikus.
Visgi psichologinis smurtas yra sunkiausiai atpažįstamas, tačiau dažniausiai pasitaikanti smurto forma šeimose. Psichologinis smurtas gali pasireikšti kito asmens ar jo jausmų, poreikių nepagarba, nepripažinimu, ignoravimu, „nekalbadieniais“, asmens pasiekimų ar pastangų nuvertinimu, menkinimu, kritika, priekaištais, įžeidinėjimais, pravardžiavimais, sarkazmu, asmens izoliavimu, draudimu bendrauti su kitais žmonėmis, draugais, šeimos nariais. Taip pat būdingas nuolatinis kontroliavimas, ką asmuo veikia, draudimas užsiimti mėgstama veikla, kaltės sumenkinimas arba neigimas apkaltinant auką („tu dėl visko kaltas (-a)“, „vienintelė problema mūsų santykiuose esi tu“), grasinimai ir bauginimai, pavyzdžiui, atskleisti ar paviešinti privačią asmens informaciją, nuotraukas, taip pat grasinimai palikti, atimti vaikus, nusižudyti ar nužudyti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad viena iš sudėtingiausių psichologinio smurto formų yra vadinamas „gaslighting’as“, kuris dažniausiai vyksta ilgalaikiuose romantiniuose santykiuose. Šių manipuliacijų metu smurtautojas siekia, kad imtumėte abejoti savo realybės suvokimu ir pradėtumėte galvoti, kad kažkas su jumis yra negerai, t. y. su jūsų psichika, atmintimi, adekvatumu. Nuolatinis ir pastovus tokio psichologinio smurto patyrimas gali kelti daug psichologinės kančios, sumaišties, kaltės, gėdos. Taip pat atsiranda daug abejonių savimi, savo gebėjimais, sprendimais, savo psichine sveikata, įtikima, kad „esu negeras žmogus, kaltas, blogas“, požiūris į save darosi vis kritiškesnis.
Seksualiniu smurtu laikomas kėsinimasis ne tik į gyvybę, sveikatą, asmens kūno neliečiamumą, bet ir jo garbę. Tai reiškia, kad seksualinio smurto atveju auka dažnai patiria ir psichologinį bei fizinį smurtą. Seksualinis smurtas apima vertimą santykiauti ir (ar) liesti partnerio lytinius organus prieš asmens valią, santykiauti asmeniui nepriimtinu būdu, taip pat tyčiojimasis iš partnerio kūno.
Ekonominis smurtas gali pasireikšti, kai asmeniui neleidžiama tvarkyti šeimos biudžeto, turėti savo lėšų, jis verčiamas prašyti pinigų savo reikmėms. Pasitaiko, kad auka yra vienintelis darbines pajamas gaunantis asmuo, bet jam neleidžiama jomis disponuoti, arba asmeniui iš viso draudžiama dirbti, nes taip didėja jo finansinė priklausomybė nuo kontroliuojančio partnerio.
Daugeliu atvejų pasireiškia ne viena smurto rūšis, nes visos smurto rūšys labai susijusios, pavyzdžiui, jeigu santykiuose atsiranda psichologinio smurto, yra tikimybė, kad tai gali peraugti ir į fizinį ar kito pobūdžio smurtą. Svarbu suprasti, kad niekas neturi teisės prieš kitą žmogų smurtauti jokia smurto forma. Privalome aiškiai brėžti ribas ir stabdyti smurtinį elgesį, o prireikus kviestis pagalbą, kreiptis į specialistus ir nelikti su šiais sunkumais vieniems.
Kaip kurti meilės ryšį? Ką galime padaryti jau šiandien?
Praktikuokime visas penkias meilės kalbas (Gary’io Chapmano „Penkios meilės kalbos“):
• sakykime meilę išreiškiančius žodžius;
• leiskime laiką kartu, partneriui skirdami visą savo dėmesį;
• dovanokime dovanas ar staigmenas (jos neturi būti brangios);
• padėkime/ darykime vienas kitam paslaugas, suteikime pagalbą buityje;
• parodykime įvairų fizinį artumą (ne tik seksualiniu būdu), laikykimės už rankų, dovanokime bučinius, švelnius prisilietimus, apkabinimus, paglostymus, masažą.
Stenkimės suprasti, kokie partnerio veiksmai mums labiausiai padeda jaustis mylimais, ir išsakykime tai partneriui. Taip pat domėkimės, kokios mūsų partnerio meilės kalbos, ir dėkime tikslingas pastangas išreikšti meilę partneriui priimtiniausiu būdu.
Dažniau dėkokime ir įvertinkime partnerio pastangas, rūpestį, atsidavimą, pavyzdžiui: „dėkui, kad pagaminai vakarienę, visai neturėjau jėgų“, „ačiū, kad sutvarkei namus“, „dėkui, kad nuvežei į darbą, būčiau pavėlavęs“. Dėkingumo išreiškimas žodžiais ar veiksmais sukelia teigiamas emocijas ir stiprina ryšį.
Išreiškime teigiamus jausmus, pavyzdžiui: „džiaugiuosi, kai galiu tau papasakoti, kas mane šiandien nuliūdino – nesijaučiu vienišas (-a)“, „ačiū, kad mane palaikai“, „džiaugiuosi, kad turiu tokį partnerį kaip tu, su tavimi mano gyvenimas daug geresnis“, „kai šitaip kartu leidžiame laiką, jaučiuosi laimingas(-a)“ ir pan.
Dėkime pastangas pažinti save, savo poreikius ir jausmus, kad galėtume tai išsakyti partneriui. Išsakydami poreikius atsisakykime kritikos, priekaištų, kaltinimų, pasirinkime ramų balso toną, vertinkime ne partnerį, o patį komunikacijos procesą. Kalbėkime iš savo pusės, kaip konkrečioje situacijoje pasijutome, ko norėjome ar norėtume tuo metu ir paprašykime partnerio tai mums suteikti. Pavyzdžiui: „Tuo metu, kai važiuodami mašinoje susiginčijome ir nebesikalbėjai su manimi likusį kelią, aš išsigandau, pasijutau vienišas (-a), jaučiausi nesaugiai ir sutrikęs (-usi), nes nežinojau, kaip išspręsti situaciją, kaip tave prakalbinti; gal galėtum kitą kartą pasistengti ramiai išsakyti, kas tave supykdė, kad galėčiau geriau tave suprasti ir ištaisyti savo klaidą, man labai svarbu jausti ryšį su tavimi, net jeigu dėl kažko susipykstame.“
Mokykimės ir praktikuokime dėmesingą įsisąmoninimą (angl. mindfulness) bei atjautą sau. Pradėti galime nuo 5 min. pratimo, kurio metu kasdien dėmesingai stebėsime savo kvėpavimą per pasirinktą kūno vietą (pavyzdžiui, pilvą, šnerves). Nusiteikite, kad pradėjus šią praktiką jūsų dėmesys vis nukryps kitur, į dienos darbus ir kitus reikalus, tai normalu. Pastebėję, kad galvojate apie kažką kita, tiesiog švelniai grąžinkite savo dėmesį į kvėpavimą ir tai darykite kiekvieną kartą dėmesiui nukrypus. Ilgainiui pratimą atlikti darysis vis lengviau, tuomet galėsite ilginti jos trukmę ar išbandyti kitokią praktiką (daugiau dėmesingo įsisąmoninimo ir atjautos sau praktikos galite rasti suvedę šiuos raktažodžius „YouTube“ kanale, kadangi nemažai Lietuvos specialistų nemokamai dalinasi šios praktikos įrašais).
Reguliarūs užsiėmimai gali padėti lavinti smegenis ir ypač tas sritis, kurios atsakingos už empatiją ir teigiamas emocijas, o tai reiškia, kad jie didina gebėjimą jausti savo partnerį, didina gebėjimą mylėti. Taip pat dėmesingo įsisąmoninimo ir atjautos sau praktikavimas didina atsparumą stresui, gerėja savireguliacijos įgūdžiai, galime geriau įsisąmoninti savo mintis, jausmus, kūno pojūčius ir impulsus veikti, tad mažiau reaguojame automatinėmis reakcijomis, galime lengviau rinktis savo emocinį atsaką į situaciją, esame mažiau kritiški sau ir kitiems. Visa tai padeda kurti teigiamą santykį ne tik su savimi, bet ir reikšmingai prisideda prie darnių, sveikų ir visaverčių santykių kūrimo su mylimu žmogumi.