– Pradėkime nuo to, kad šiandien yra labai daug informacijos apie tai, kaip auklėti vaikus. Kuo reikėtų pasikliauti: knygomis, psichologais ar savo intuicija?
– Esate teisi sakydama, kad informacijos tikrai labai daug. Kita vertus, intuicija ne visada yra tai, ką daugelis vadina intuicija. Kartais savo ego balsą priimame kaip intuiciją. Dėl to labai svarbu klausytis patarimų žmonių, kurie turi patirtį ir kurie ne tik tuščiai kalba, bet ir gyvena savo idėjomis. Aš galiu rašyti beletristiką, bet jei manęs paklaus, ką užauginau, kokie santykiai vyrauja mano šeimoje ir aš pasakysiu, kad jokių, aš tik rašau, vargu ar bus kokios naudos iš mano kūrybos. Mums nereikia tuščių žodžių, mums reikia gyvo pavyzdžio. Ieškokite tokių žmonių, kurie jus įkvėps, kurių žodžiai leis jums keistis.
– Užsiminėte apie patirtį. Bet patirtis patirčiai nelygi. Ar vyresnioji karta gali patarti, kaip šiandien auginti vaikus?
– Taip. Yra dalykų, kuriuos diktuoja laikas, ir yra amžinosios vertybės: pagarba, draugystė... Prieš penkis tūkstančius metų tai buvo, po penkių tūkstančių metų – tai vis dar bus vertybė. Dėl to, jei, tarkime, jūsų mama jus mokina šių vertybių, kaip jas perduoti savo vaikams ar pan., derėtų jos pasiklausyti. Jei ji pataria, tarkime, nenaudoti telefonų, gyventi prie žvakių, nesiginčijame, padėkojame jai už patarimą, o paskui jau patys sprendžiame, kaip darysime.
– Ar daug matote klaidų, kurias darė vyresniosios kartos atstovai, kai dabar žvelgiate į šiandienę kartą?
– Kiekviena karta turi savų sunkumų, savų iššūkių ir savų užduočių. Pavyzdžiui, pokario karta turėjo tikslą išgyventi, vyresnioji karta turėjo pergyventi perversmą, išsiskyrimus, interneto naujoves. Ne viską jiems pavyko perprasti, todėl daugelis palūžo. Pokyčiai buvo didesni, nei galėjo pakelti. Dėl to klaidas, be abejo, jie darė, bet šitos klaidos yra mūsų bagažas. Tai mūsų patirtis, kurią galime tinkamai išnaudoti. Tarkime, jei jūs pajutote, ką reiškia šaltis, suprantate, kad turite stengtis, jog būtų šilta. Tiesa, kartais nueinama į kraštutinumus. Jei, pavyzdžiui, augote šaltoje aplinkoje, dabar taip stengiatės vaikui suteikti šilumos ir meilės, kad jam neduodate net oro įkvėpti. Reikia jausti tam tikras ribas. Kiekviena karta mokosi, kiekviena karta turi savo užduotis. Tarkime, šiandienės tėvų kartos užduotis – tapti įdomiais savo vaikams, kurie daug laiko praleidžia prie kompiuterio.
– O kaip tapti įdomiais?
– Galiu pasakyti, kad draudimai nepadės. Reikia iš tiesų tapti įdomia asmenybe. Nėra nieko įdomiau nei žmogus. Jei jūs sugebėsite sukurti tokį pokalbį, kad vaikas jumis susidomės labiau nei kompiuteriu, jis neieškos ten sau pramogų. Reikia būti įdomiu žmogumi, o ne tuo, kuris tik draudžia ir grasina.
– Sutikite, kad anksčiau tėvai neskirdavo tiek laiko vaikams. Dabar visur pabrėžiama, kaip svarbu skirti daug dėmesio: žaisti su vaikais, kalbėtis, keliauti, bendrauti. Ar iš tiesų taip yra?
– Laikas laikui nelygus. Aš galiu sėdėti su vaiku, bet nebendrauti. Jei mano mintys kitur, mano norai – kitur, vaikas tą jaučia ir pradeda rodyti kaprizus. Bet kai jis jaučia, kad jūs esate kartu, jis greitai jumis pasisotina ir pats pabėga. Tai klausimas ne apie laiką, o apie kokybę.
– Tai jei vaikas reikalauja dėmesio, tai reiškia...
– Kad jūs jo jam neduodate. Tai reiškia, kad jūs dabar kitur ir vaikas tą jaučia. Sustokite ir pabūkite su savo vaiku.
– Svarbu, kad tiek tėtis, tiek mama skirtų dėmesio?
– Pirmais gyvenimo metais svarbiausias žmogus vaikui yra mama. Antrais metais prisijungia tėtis, paskui – broliai, sesės, paskui – draugai. Jei bent vieno meilės elemento trūks, vaikas reikalaus dėmesio. Šiandien vaikai mažai laiko praleidžia lauke, mažai turi draugų kieme. Todėl jie iš mamos bando išpešti tai, ko negauna kitur. Tarkime, jam neužtenka gamtos, nes tam tikrus meilės elementus jis gauna iš ten. Mes turime patenkinti jo įvairiapusį bendravimo alkį.
– Iki kada tai taip svarbu?
– Iki penkerių metų vaikas rašo savo gyvenimo scenarijų. Iki paauglystės jį koreguoja.
– Kokią įtaką daro auklėjimas vaiko ateičiai?
– Yra labai daug suaugusiųjų, kurie tik iš išorės yra suaugę, viduje – jie vaikai. Jie tampa arba viskam prieštaraujančiais paaugliais, arba visko bijančiais vaikais: arba pataikauja, arba protestuoja. Subrendęs žmogus sugeba priimti viską, kas jam gamtos duota, jis supranta savo ribas, su jomis dirba ir moka išnaudoti tiek savo privalumus, tiek trūkumus. Dažniausiai žmonės gyvena dviejuose paradigmose: „aš galiu“ kompleksas, arba „aš negaliu“ kompleksas. Bet subrendusio žmogaus pozicija turi būti „aš mokausi“. Šitos pozicijos turime patys išmokti ir vaikus išmokinti.
– Kaip tą padaryti?
– Reikia patiems būti mokiniu visą gyvenimą. Ir kai vaikas mato, kad mamai ir tėčiui įdomu mokytis, kad jie padeda vienas kitam, diskutuoja, vaikas mokosi imdamas pavyzdį.
– Pavyzdys svarbiau nei žodžiai?
– Be abejo. Bet kai jūs esate vaikui pavyzdys, kiekvieną jūsų žodį jis tiesiog gaudys.
– Būti tėvais sudėtinga...
– Be abejo, reikia to mokytis. Kodėl anksčiau niekas to nesimokė? Nes gyvenome didelėmis šeimomis, turėjome brolius, seses, dėdes, tetas, draugus... O dabar žmonės labai atsiskyrę. Todėl reikia mokymų, kur ne tik gautų informacijos, bet ir progą pabendrauti.
– Panašu, kad vaikai atima visą laiką. O kiek svarbu – laikas sau?
– Kiekvienas turime galimybę atsikelti anksčiau. Tą laiką reikia skirti sau, savęs pažinimui, meditacijai. Paskui jus gyvenimas įsuka ir visą dieną lekiate it voverė rate. Mamos gali sakyti: aš ir taip neišsimiegu, o man pataria dar anksčiau keltis, bet jei jūs atsikelsite anksčiau, turėsite daug daugiau jėgų. Reikia atsikelti bent 40 minučių iki saulėtekio. Tas laikas yra visiškai kitoks. Jūs sugersite energiją. Jei atsikeliate po saulėtekio, jūs atsikeliate jau pavargusi.
– Kokias įžvelgiate šiandienių tėvų problemas?
– Matau, kad tėvai šiandien bando labai daug vaikams suteikti visokių veiklų: būreliai, sportas... tarsi jie bijo savo vaikų, nes nemoka su jais bendrauti. Šiandien vaikai kitokie: jie labai greiti, jie kitos kokybės. Kodėl šiandien taip svarbu, kad tėvai patys būtų mokiniais, nes iššūkis didelis. Vaikai yra dabar labai sumanūs ir mums reikia pasistiepti.
– Viename interviu jūs kalbėjote apie keturis žmonių tipus. Gal galite smulkiau apie juos papasakoti?
– Šie keturi tipai aprašyti pagrindiniame Jogos traktate. Sakoma, kad visus žmones galima suskirstyti į keturias kategorijas. Pirmoji – mokytojai. Jų užduotis padėti žmonės, tai ir mokytojai, ir kunigai, ir gydytojai. Tai labai didelės širdies žmonės. Nes jei sutinkate gydytoją, kuris iš jūsų nori tik pasipelnyti, sunkiai su juo susikalbėsite. Šie žmonės yra visuomenės galva. Kitas tipas žmonių – vadovai. Tai matyti nuo mažens. Šios kategorijos vaikai ima vadovauti, jie mato, kaip paveikti kitus žmones. Ir šie jam paklūsta. Tiesa, su jais nėra taip paprasta. Jei pirmieji yra paklusnūs, šitie savo lyderystę išbando su tėvais. Tretieji – verslininkai. Iš prigimties jie yra gudrūs. Jie žino, kaip užsidirbti, jie keičiasi daiktais. Ketvirtoji kategorija – tie, kas daro kažką rankomis, menininkai, arba padeda kitiems. Tokie žmonės nenori imtis visos atsakomybės. Šios kategorijos žmonių yra daugiausiai. Mažiausiai – mokytojų.
– Kaip žinoti, kokį vaiką augini?
– Jei tai mokytojas, jis bus užjaučiantis. Jam visų bus gaila, jis niekada nesimuš, jis mielai skaitys, jam visada bus įdomu ką nors papasakoti. Tokie vaikai žaidžia mokytojus. Su lyderiais, kaip jau minėjau, bus sunku, bet jie irgi mėgsta mokytis. Verslininkai – gudrūs, matysite, kad iš bet kurios situacijos jie ne tik išeina sausi, bet ir moka užglaistyti santykius. O ketvirtieji dažnai nežino, ko patys nori, jie daugiau bijo ir pan.
– Kalbant apie baimes. Šiandien tėvai taip pat daug ko bijo, sako vaikams nelipk ten, neimk to, nugriūsi... Kaip tai veikia vaikus?
– Tokiam vaikui gali susidaryti nuomonė, kad jis ne toks kaip visi. Jei mama taip jaudinasi, netiki manimi, matyt, su manimi kažkas ne taip. Jis pats pradės savimi nepasitikėti, todėl labai svarbu tikėti vaiku ir nebijoti, kad jis suklys. Labai svarbu, kad jis pasaulį pažintų per savo patirtį.
– O ką daryti su nesiklausančiu vaiku?
– Vaikas neturi jums paklusti. Jei jis nepaklusnus, vadinasi, aš jam sakau tai, kas jam neįdomu. Nes paklusti mumyse yra įgimta, bet tik tuomet, kai įdomu. O visų komandų jis ir neturi klausytis. Jei jūs daugiau sakysite „negalima“ nei „galima“, jis būtinai bus nepaklusnus, nes jis trokšta patirti gyvenimą, o jei jūs sakote „sėsk“, „netrukdyk“, „nustok“, jam kyla protestas, kad galėtų gyventi. O paklusnumas yra tuomet, kai sakote vaikui tai, kas jam įdomu. Dėl to reikia skaityti įdomias knygas, pasakoti įdomias istorijas apie save, kad kai jūs prasižiojate, vaikas jūsų kaipmat klausytųsi. O jei jūs prasižiojate vien tam, kad ką nors uždraustumėte, be abejo, kad jis neklausys.
– Ar vaikams reikia bausmių?
– Vaiką galima pasodinti ant kėdutės, bet tuo atveju, jei jis supranta kodėl. Neužtenka vien pasodinti, reikia kartu aptarti, ką jis blogai padarė. Kad tai būtų pamoka, o ne bausmė. Ribos vaikams reikalingos, jiems jos naudingos, bet tik tuomet, kai supranta jų esmę.