Lytinė branda berniukams prasideda apie dvyliktus, mergaitėms – apie dešimtus metus.
Vaikinams padidėja sėklidės ir penis, pasirodo gaktos plaukeliai, po truputį prasideda ir tikrasis plaukuotumas (ant rankų, kojų, krūtinės, pažastyse ir pan.), atsiranda plaukelių apie lūpas ir skruostus, išryškėja Adomo obuolys, mutuoja balsas, neretai pastebimas nežymus krūtinės padidėjimas, dėl kurio paaugliai ima baimintis, kad nebūtų palaikyti homoseksualiais.
Merginoms dėl padidėjusio estrogenų ir progesterono kiekio vystosi krūtys ir pieno liaukos, pasirodo gaktos plaukeliai, atsiranda plaukuotumas pažastyse, vidiniai genitaliniai organai (kiaušidės, gimda) auga paraleliai su išorinėmis genitalijomis: vystosi mažosios ir didžiosios lytinės lūpos, klitoris, labiau atsikiša Veneros gūbrys.
Paprastai paaugliams daug rūpesčių kelia kūno plaukai. Berniukų problema gali būti nepakankamas plaukuotumas, o mergaičių – per didelis. Ant krūtinės išaugę plaukeliai mergaites net priverčia galvoti apie savižudybę, jeigu joms laiku nepaaiškinama, kad jie laikui bėgant išnyks arba kad juos galima nesunkiai pašalinti pincetu.
Pagalba merginoms
Kai mergina bręsta, keičiasi jos kūnas. Labai dažnai kūno pokyčiai paauglei sukelia neigiamų jausmų ir išgyvenimų. Todėl paauglystės pradžioje būdinga, kad daugelis merginų bando neigti bet kokias moteriškumui būdingas apraiškas, slėpti savo linijas ir atsirandančius apvalumus po plačiais drabužiais, niekinamai žiūrėti, bent pradžioje, į menkiausius makiažo pėdsakus, šaipytis iš per didelio kitų merginų koketiškumo, ignoruoti mėnesines ir pan.
Kaip gali padėti tėvai?
Tėvai turėtų kantriai ir lėtai mokyti priimti besikeičiantį fizinį kūną, jo pokyčius.
Taip pat – mokyti gerbti savo kūną, nes kūnas – tai savasties, „aš“ dalis. Priimdama savo kūną, mergina integruoja jį į savo asmenybės struktūrą. Jeigu ji jo nepriima, vyksta įvairios asmenybės disfunkcijos, sukeliančios psichologinių problemų.
Neturėtų būti jokių žeidžiančių, kritikuojančių replikų apie besiformuojantį paauglės kūną. Pavyzdžiui: „Turi antsvorio, gal pasportuok?“; „Kaip tu čia apsirengei! Pasižiūrėk į veidrodį, atrodai kaip šiukšlių maišas“; „Nosį paveldėjai iš močiutės“ ir pan.
Reikėtų sakyti daugiau komplimentų, padrąsinančių žodžių ir stiprinti dukters savivertę.
Svarbu mergaites išmokyti, kaip susitvarkyti su pažastų, gaktos, rankų ir kojų plaukais, paaiškinti, kad visai nesvarbu, ar šiose vietose ji turi labai daug, ar labai mažai plaukų – ji yra visiškai normali.
Pagalba vaikinams
Su įvaizdžio problemomis susiduria ir vaikinai. Vieni yra labai žemi, kiti užauga per aukšti, vieni ant krūtinės neturi nė plaukelio, o kitiems ją tenka skustis. Vaikinai dėl to labai išgyvena. Pradėjus mutuoti balsui, jie ima gėdytis jo gergždžiančio skambesio, sukeliančio aplinkiniams daug juoko. Tai dažniausiai atsitinka 13–14 gyvenimo metais.
Kaip gali padėti tėvai?
Nuraminti savo paauglį ir paaiškinti, kad besikeičiantis balsas – tai ryškiausias brendimo, tapimo suaugusiuoju požymis. Balso tembras nusistovės po 3–6 mėnesių. 17 metų jaunuoliams balso mutacija jau dažniausiai būna pasibaigusi.
Kai jo balsas pradeda gergždėti, lūžinėti, galima pasiūlyti sūnui gerti saldžią šiltą arbatą arba sučiulpti saldainį. Tegul jo kuprinėje visada būna čiulpinukų.
Svarbu – tinkama higiena
Hormonų persitvarkymo laikotarpiu labai suaktyvėja pažastų ir genitalijų prakaito liaukų veikla. Prakaituojama, kai karšta, susijaudinus ar išsigandus.
Tėvai turėtų paaiškinti higienos svarbą, nes jos nesilaikymas dėl dažno prakaitavimo gali turėti paaugliui nepageidaujamų pasekmių (patyčios dėl negero kvapo).
Reikėtų padėti išsirinkti higienos priemones veido, kūno priežiūrai, skatinti praustis po dušu ryte, vakare ir kai jaučiasi suprakaitavęs.
Netaupykite vandens, leiskite paaugliui juo naudotis, kiek reikia higienai, nes priešingu atveju tai gali skaudžiai atsiliepti jūsų sūnaus emocinei ir net fizinei gerovei, iš jo pradėjus tyčiotis bendraamžiams.
Priimti į suaugusiųjų pasaulį
Jei paauglys vystosi ne taip greitai kaip jo bendraamžiai, pavyzdžiui, 13–14 metų jaunuolis atrodo dar visai vaikiškai, jam lengvai susiformuoja nevisavertiškumo kompleksas.
Tokiais atvejais tėvai turėtų pabrėžti, kad vėlyvas brendimas nėra trūkumas. Tokiam paaugliui labai reikia realios tėvų paramos, kuri būtų nukreipta į jų svarbumo, vertingumo šeimoje pripažinimą.
Tėvai labai jiems padėtų, jei pasistengtų sūnų įtraukti į suaugusiųjų gyvenimą ir leistų kartu spręsti aktualius šeimos reikalus, pavyzdžiui, tartųsi dėl savaitgalio planų, kokią dovaną pirkti močiutei ir t. t.
Taip pat padėtų, jei leistų suprasti, kad su juo elgiasi kaip su suaugusiuoju – kartu bandytų aptarti šeimos taisykles ir pan., patartų jam aktualiais klausimais, pavyzdžiui, tokius jaunuolius domina visa, kas susiję su jų išvaizda: ūgis, barzdos žėlimas, odos pakitimai.
Reikia komplimentų
Nors paaugliai ir didžiuojasi savo ryškėjančiu vyriškumu, jie tampa labai pažeidžiami. Berniukai dažnai nejaukiai jaučiasi savo naujame „apvalkale“, todėl jiems norisi patvirtinimo iš išorės, kad su jais viskas gerai.
Šiuo periodu tėvai turėtų būti supratingi, gerbti paauglio išgyvenimus ir jokiu būdu nesumenkinti to, ką jis patiria. Paauglys nori girdėti komplimentus. Girkite jį už viską, už ką galima pagirti. Tai skatina jį „augti“ ir stengtis būti geresniam, siekti pateisinti tėvų lūkesčius.
Pavyzdžiui, 170 centimetrų ūgio šešiolikmetis mano esąs liesas, gležnas ir neraumeningas. Kad nesijaustų visiškai atsiliekąs nuo savo bendraamžių, jis kiekvieną rytą bėgioja. Jo tėvas, didelis pašaipūnas, pasijuokia iš jo bėgiojimo: „Kad tik tai padėtų tau suvyriškėti!“ Sūnus, labai įsižeidęs, nedrįsta net akių pakelti į tėvą. Po kurio laiko mama ryžtasi lyg tarp kitko pasakyti sūnui komplimentą, esą jis puikiai atrodo ir labai žavingai šypsosi. Sūnus tiesiog švyti ir tarsi paauga jos akyse.
Baimės, susijusios su kūno pokyčiais
Paaugliai kupini įvairių būgštavimų, susijusių su kūno pokyčiais. Jiems kyla abejonių dėl to, kokio ilgio turėtų būti varpa, kur ji turi būti nukreipta ir kada gali įvykti erekcija; ar gumbeliai krūtinėje ir padidėję speneliai reiškia, kad mergaitė jau virsta moterimi, ar tai yra pirmi vėžio požymiai ir pan.
Jei būsite atidūs, pastebėsite, kaip keičiasi dukters kūno formos – labiausiai kris į akis ryškėjančios krūtys. Mergaitės krūtinę bando paslėpti po plačiais rūbais. Nelaukite, kol bręstantis kūnas taps dukrai problema – išsiruoškite su ja į apatinių rūbų parduotuvę ir padėkite jai išsirinkti gražią liemenėlę. Tai gali tapti puikia proga padėti paauglei pasidžiaugti jos kūno ir statuso permainomis. Tačiau kai kurioms mergaitėms krūtinė beveik nesiformuoja arba tai atsitinka vėliau, tokiu atveju dukrą reikia nuraminti, palaikyti ir padėti jai suprasti, kad pokyčiai prasidės, kai ateis laikas.
Prasidėjus lytinių hormonų veiklai, jaunuolių oda patiria didelį krūvį. Ne vienas iš jų susiduria su odos problemomis. Nereikia palikti paauglių vienų, ypač jei jie prašo pagalbos. Jei neprašo, reikia ją pasiūlyti, bet neįkyriai. Būtina paaiškinti, kad oda stebuklingai per naktį nepasitaisys, kad ir kokios jos priežiūros priemonės būtų reklamuojamos rinkoje.
Geriausia priemonė – higiena. Reguliarus prausimasis muilu pašalina odos riebalus ir bakterijas. Galima nupirkti ir specialiai paaugliams skirtą veido toniką, kuris, nuolat naudojant, dažnai būna veiksminga priemonė nuo spuogų. Jei paauglio odos sutrikimai rimtesni, patartina kreiptis į kvalifikuotą dermatologą, kuris nustatys sutrikimų priežastis ir parinks tinkamą gydymą.
Paaugliams susidomėjus savo kūnu, jie dažniausiai valandų valandas praleidžia vonios kambaryje. Būtų galima sakyti, kad jie pasidaro savanaudžiai, tačiau šiuo laikotarpiu jų dėmesys sau yra normalus dalykas – mergaitėms ir berniukams reikia su daug kuo apsiprasti. Nuolatiniai tėvų kaltinimai tik dar labiau sustiprina paauglių vienišumo ir bejėgiškumo jausmą, nes jie ir taip mano, kad nuo jų pačių niekas nepriklauso. Todėl būkite kantrūs, supratingi ir džiaukitės, kad jūsų paauglys rūpinasi savo kūno higiena.
Paauglystės pradžioje nešvara yra vienas iš šiam amžiaus tarpsniui būdingų bruožų. Paaugliai linkę nesiprausti arba praustis labai retai ir nenoriai, mielai rengiasi tais pačiais drabužiais, mažiausiai už viską pasaulyje jiems, regis, rūpi jų skleidžiamas kvapas. Blogas kvapas yra jų kvapas. Tai hormonų, prakaito, plaukų, spermos, mėnesinių kvapas. Dvokti – tai susigyventi su savo kūnu. Išsaugoti savo kvapą – tai išlaikyti savo asmenybės dalį, kurios jie nenori atiduoti. Šis kvapas taip pat yra būdas neprisileisti artyn tėvų. Iki tam tikros ribos galime teigti, kad paaugliai prausimąsi tapatina su masturbacija. Jiems nemalonu praustis, nes tai, ką patiria prausdamiesi, panašu į gėdą, patiriamą masturbuojantis. Dėl to jie apleidžia kai kurias savo kūno dalis.
Prausimasis jau yra pažangos ir brandos ženklas. Jis rodo, kad paauglys atranda savo kūną ir priima jį su visais seksualiniais požymiais. Tėvai turi būti kantrūs ir džiaugtis, kai jų vaikas pradeda užtrukti vonios kambaryje ir iš jo išeina švarus. Svarbu jam leisti ten būti tiek, kiek reikia.
Keičiantis paauglių kūnams, jie pradeda drovėtis ir varžytis, dažnai jaučiasi kvailai, jei ko nors nežino arba kai mano, kad tėvai jų nesupranta. Mišriose šeimose augantiems paaugliams lengviau suprasti fizinius lyčių skirtumus. Matydamas rengiamą ar maudomą kūdikį, paauglys gali pateikti klausimų, į kuriuos tėvams tikrai nebus sunku atsakyti. Kai kurie jaunuoliai konsultacijų metu prasitarė, kad jie daug žinių apie seksualinį vystymąsi gavo per biologijos pamokas ir skaitydami medicinines enciklopedijas. Kiti – iš kiemo draugų.
Paauglystės metai sukelia daug problemų abiejų lyčių jaunuoliams. Nenuostabu, kad jie tampa pagiežingi, pikti, liūdni ar sumišę. Sunkiausia tiems, kurie savo vystymusi aplenkia bendraamžius arba nuo jų atsilieka. Kadangi tokius gamtinius reiškinius sunku iš anksto tiksliai numatyti, paaugliai kelerius metus gali jaustis taip, lyg gyventų svetimame kūne. Blogiausia, kad jie mano tik vieni išgyvenantys tokius dalykus.
Nesijuokite iš paauglių, kai jie kalba juos jaudinančiomis temomis, ir pasistenkite niekam apie tai nepasakoti. Labai svarbu su pagarba žiūrėti į besikeičiantį paauglio kūną – nevalia laidyti juokelių ar kokių užuominų, nes jis savo kūną taip sunkiai bando priimti. Negalima kalbėti apie pasirodžiusius lytinius požymius, užsiminti apie galimą seksualumą.
Nėra prasmės paaugliui sakyti, kad visiškai nesvarbu, kaip jis atrodo. Jam tai labai svarbu! Vienintelis būdas įveikti mintis apie netobulą išvaizdą – padėti jam ugdytis savigarbos jausmą. Kiekvienas žmogus geba ką nors daryti ypač gerai, todėl jūs turite atrasti tokius savo paauglio gebėjimus, kurie jį daro unikalų, nepakartojamą, ir skatinti jį susitelkti šiems gebėjimams lavinti.
Dažniausiai paaugliai lytinio gyvenimo nesieja su tėvais. Jie norėtų, kad tėvai atliktų tik savo vaidmenį ir nepatirtų tų jausmų, kurie, paauglių manymu, būdingi tik jiems.
Kai paauglys pamato besimylinčius tėvus
Situacija – ne iš maloniausiųjų, tačiau svarbiausia neapsimetinėti, kad nieko neįvyko. Atminkite, kad kuo audringiau ir su didesniu išgąsčiu ar pasipiktinimu reaguosite, kai paauglys įeis į jūsų kambarį, tuo ilgiau jis prisimins šį momentą, ir tai jam turės neigiamų pasekmių. Stipri tėvų reakcija vaikui net gali sukelti kaltės jausmą, taip pat formuoti nuostatą, kad seksas tarp dviejų žmonių yra kažkas amoralaus, gėdinga, nepriimtina ir vengtina.
Jeigu paauglys netikėtai atidaro jūsų kambario duris sekso metu, svarbu reaguoti ramiu tonu ir nepasakyti to, ką vėliau reikėtų paneigti ir dėl ko atsiprašinėti. Pavyzdžiui: „Dink, bjaurybe!“; „Uždaryk duris, kvaily.“
Pirmasis jūsų sakinys paaugliui turėtų parodyti, kad jį pamatėte, kai pravėrė kambario duris. Pavyzdžiui: „Sveikas, o, tu sugrįžai. Aš tuoj išeisiu, gal gali palaukti manęs svetainėje.“ Ši ar panaši sakinio struktūra gali jums padėti laimėti laiko pagalvoti, kaip ir ką savo vaikui pasakyti apie tai, kas čia vyko. Kalbėtis reikia, nes ignoravimas nėra pats geriausias metodas. Kai išeinate iš miegamojo, kartu su partneriu pasiūlykite paaugliui ramiai atsisėsti ir apie viską pasikalbėti. Paprastai jam paaiškinkite, kad jūs vienas kitą mylite, todėl nutarėte praleisti laiką tik dviese intymioje atmosferoje. Mylėjimasis – vienas iš būdų, kaip suaugusieji rodo vienas kitam meilę ir kitus švelnius jausmus. Galima pasikalbėti ir apie tai, kad suaugę žmonės irgi mylisi, kaip ir jaunimas, tačiau jie mylisi tik bendru sutikimu, niekas prievarta šiam aktui neverčiamas. Jei paaugliui kyla kokių nors klausimų, taip pat juos aptarkite.
Galite ateičiai susitarti, kad, norint įeiti į kito kambarį, reikia belstis ir tik sulaukus leidimo įeiti. Priminkite, kad ši taisyklė galioja ir paauglio privačiai erdvei.
Jei vaikas jus kartą pastebėjo besimylinčius ir po to su juo tai buvo aptarta, šis įvykis neturėtų jo traumuoti. Tačiau jei paauglys namuose nuolat susiduria su perdėtai seksualiu elgesiu, tai jau gali neigiamai jį paveikti.
Paaugliui kenkiantis tėvų elgesys
Netinkamas, pavojingas tėvų elgesys paauglio atžvilgiu:
• paauglys nuolat susiduria su besimylinčiais tėvais, ypač jei jų sekso metu keliamas triukšmas, pavyzdžiui, tėvai ir paauglys priversti miegoti tame pačiame kambaryje;
• nepagarbus, gašlus, seksualizuotas tėvų elgesys vienas kito atžvilgiu, pavyzdžiui, krūtinės graibymas, prispaudimas prie sienos ir pan.
• vertimas žiūrėti pornografiją ar nuogus atvaizdus, pavyzdžiui, berniukas verčiamas žiūrėti, kad užaugęs žinotų, kaip tai daro „tikri vyrai“;
• paauglio elgesio, išvaizdos komentavimas seksualinėmis temomis. Pavyzdžiui: „Pažiūrėk, kokie tavo maži papukai, kokia gi moteris iš tavęs išaugs.“
Tėvai yra pirmieji vaikų ir paauglių mokytojai, tad jie gali juos nuo vaikystės iki pat paauglystės mokyti apie seksualumą:
• būkite pavyzdžiu – rodykite, kad meilę ir šiltus jausmus artimiesiems galima parodyti ir išreikšti apsikabinant, pasibučiuojant, pasilaikant už rankų ir pan.
• Jaukinkitės seksualumo temą kartu. Tam galima pasitelkti įvairias knygas.
• „Stop“ taisyklė – nedarome kitam žmogui to, kas jam nemalonu ir nepatinka. Išdrįstame patys pasakyti, kas nepatinka mums.
Romantiniai paauglių santykiai
Paauglystėje pradedama įsimylėti. Iš pradžių labai romantiškai, dažnai tik padūsaujant, raustant, nedarant nieko netinkamo. Vėliau po truputį tarp paauglių prasideda aktyvesnis bendravimas, o kartu ir pirmieji romantiniai ryšiai. Jie, deja, nesitęsia amžinai, dėl to prasideda bėdos, išgyvenimai, dvasiniai sukrėtimai, kuriuos dažnai lydi didžiulis praradimo, išsiskyrimo skausmas.
Mergaičių ir berniukų brendimo tempas romantinių santykių metu akivaizdžiai išryškėja. Berniukus paauglystės laikotarpiu domina kalbos apie seksą, jie pradeda svarstyti, ar patys gebėtų atlikti lytinį aktą. Iš pradžių berniukams rūpi tik tai, kas vyksta su jų genitalijomis ir kaip jos funkcionuoja.
Erekcija dažniausiai būna susijusi su kokiu nors stimulu ir ji gali įvykti bet kada, tuo sukeldama tam tikrų nepatogumų. Ji verčia paauglį sunerimti: „Ar kas nors nepastebėjo mano staiga išsipūtusių kelnių?“ Berniukams sapnuojasi „šlapi“ sapnai, jie pradeda masturbuotis ir kalbėtis šiomis temomis su draugais, tikėdamiesi įgyti pasitikėjimo ar daugiau žinių, tad svarbu, kad jų laiku gautų iš tėvų.
Svarbiausia tėvų užduotis šiuo periodu – stengtis, kad berniukai savo kūno tyrinėjimo ir bandymo nelaikytų blogio ir ištvirkimo išraiška. Tėvai turi padėti, kad kūno tyrinėjimas visiškai neužvaldytų paauglių minčių ir elgesio. Berniukai, kurie daug sportuoja ir išnaudoja savo energiją fizinei veiklai, ramiau reaguoja į seksą ir rečiau pradeda ankstyvą intensyvų lytinį gyvenimą.
Merginos paauglystėje labiau domisi romantiniais jausmais negu pačiais lytiniais santykiais. Jos įsimyli savo mokytojus ar vyresnius jaunuolius. Merginoms reikia paaiškinti, kad jos malonumą lytinių santykių metu dažniausiai pradės jausti apie dvidešimtuosius gyvenimo metus. Tai yra normalu, nes tokia merginų ir moterų fiziologija. Paauglystėje lytinių santykių metu malonumą jaučia tik vaikinai. Tad merginoms pradėjus svarstyti apie ankstyvą lytinį gyvenimą, svarbu paaiškinti, kad jos malonumą suteiks pirmiausia tik vaikinui, todėl pačios turi nuspręsti, ar nori pradėti lytinius santykius. Žinoma, būna išimčių – ankstyvas merginos lytinis brendimas arba dominuojantis maniakinis seksualinių santykių poreikis. Tokios merginos vadinamos nimfomis.
Neretai paauglės, jausdamos romantinių santykių poreikį, ne visada supranta, kad vaikinams seksas iš pradžių rūpi labiau už romanus. Paauglystėje motociklas ar mašina jiems gali turėti ne mažesnę vertę negu jų mergina. Kadangi merginoms toks požiūris yra sunkiai suprantamas, jos dažnai pradeda siekti bendrauti su vyresniais partneriais, nes jų vertybių hierarchijoje romantiniai santykiai jau užima aukštesnę vietą. Be to, vyresni vaikinai jau yra išmokę tinkamai elgtis su merginomis, todėl merginų tėvai turi išsiaiškinti, su kokio amžiaus vaikinu bendrauja jų dukra.
Jei amžiaus skirtumas – ketveri penkeri metai, pavyzdžiui, jūsų dukra yra 13–14 metų, o vaikinui – 19 metų, tokias draugystes vertinčiau labai atsargiai. Retai 19 metų vaikinas, kurio organizme siaučia hormonai, su 13 metų mergina bendraus tik norėdamas pasivaikščioti susikabinus rankomis. Ir jei jums dukra aiškins, kad vaikinas jokių seksualinių kėslų neturi, jis jų gali neturėti du tris mėnesius, bet anksčiau ar vėliau tai įvyks. Jei jūsų dukra yra septyniolikmetė, amžiaus skirtumas jau gali būti ir penkeri metai, kadangi subrendimo lygis tampa lygiavertis. Šiuo atveju su vyresnio amžiaus vaikinu, kurio organizme nebesiaučia hormonai, yra saugiau draugauti nei su vienmečiu.
Draugystės – tai laikotarpiai, kai patiriama labai gražių, pakylėtų jausmų, tačiau kartu išgyvenama ir didelių nusivylimų, kurie užgrūdina, stiprina, jei neleidžiama šiai nesėkmingai patirčiai užvaldyti. Visos pamokos skirtos kažko išmokti ir kitų santykių metu būti stipresniems, labiau pasitikėti savimi, geriau suprasti kitą, saugoti save, suvokti savo asmenybės ribas. Tėvų užduotis – kalbėtis su atžalomis ir mokyti įžvelgti teigiamą pusę nepasisekus santykiams.