Jei sūnus patarimo klausia kitų – tėvas susimovė
Pirmasis ir svarbiausias veiksnys tėvo ir sūnaus santykyje yra pirmojo suvokimas, kad sūnaus supratimas, koks turėtų būti vyras, formuojasi būtent stebint tėvą. Šis žinojimas įneša dėmesingumo į tėčio gyvenimą. „Tėtis, prieš atlikdamas kažkokius veiksmus, ima pradėti savęs klausti – o ar aš noriu, kad taip užaugęs elgtųsi ir mano sūnus? – ir ima stebėti savo elgesį, žodžius bei reakcijas. Jis supranta, kad tai, kaip jis elgiasi šiandien, taip elgsis jo sūnus rytoj – tapęs vyru, tėčiu“, – atsiųstame pranešime pasakoja patyriminių stovyklų vadovas, atsargos karininkas Edvinas Rupšys.
Jis sako galintis kalbėti remdamasis asmenine patirtimi, nes ir į kariuomenę įstojo siekdamas kurti ryšį, būti pastebėtas savo tėčio karininko. Tad tėvo ir sūnaus santykių niuansai E. Rupšiui yra itin artimi: „Jei sūnus kažką „prisidirbo“ ir bijo ateiti pasipasakoti tėčiui – pastarasis jau, kaip tėtis, susimovė. Mat sūnus vis vien ieškos problemos sprendimo būdų ir ieškos jų ten, kur nebūtinai yra saugu. Patarimo klaus tų, kurie nebūtinai yra tinkamas pavyzdys sūnui. Dėl šios priežasties nepaprastai svarbu sukurti atvirą ir pasitikėjimu grįstą santykį tarp tėčio ir sūnaus. Tokį santykį, kuriame sūnus jaustųsi saugus ateiti ir pasipasakoti net apie pačius baisiausius dalykus. Tačiau norint tikėtis tokio atvirumo iš sūnaus, pirmiausia tokį atvirumą teks pademonstruoti tėčiui.“
Pašnekovas patarė tėčiams, atsižvelgiant į jų turimo sūnaus amžių, pasakoti istorijas, dalintis prisiminimais apie didžiausias šunybes, pirmos meilės istorijas, gėdingais nutikimais. „Pasakokite apie tai, kada ir kaip susimovėt, kas jums paauglystėje buvo sunku, kas lengva, kas užkniso, o kas nerealiai vežė. Ir visa tai darykite be tikslo pamokslauti, be moralo, o tiesiog iš noro pasidalinti. Būsite nustebę, kokie susidomėję jumis bus jūsų sūnūs“, – pasakoja E. Rupšys.
Jis tikina, kad būdami atviras tėvas ne tik kurs tarpusavio ryšį, pasitikėjimą, bet ir suteiks sūnui ramybės. Mat jis žinos, kad ir tėtis buvo paauglys, todėl tėtis puikiai supranta, ką dabar išgyvena jo vaikas.
Laikas su šeima – prioritetas
Tėtis gali būti nuostabiausias žmogus: rūpintis šeima atnešdamas duonos ir sviesto ant stalo, pasirūpindamas stogu virš galvos, taip pat padėdamas kitiems žmonėms, būdamas atsidavęs kompanijos lyderis, mokėdamas mylėti ir šią meilę parodyti savo žmonai. Tačiau iš viso to sūnus nieko neišmoks, jei tėtis neras laiko visu tuo pasidalinti su savo sūnumi. „Na kaip, išmoks. Išmoks tai, kad vyras turi visuomet būti labai užimtas ir neskirti laiko savo sūnui. O to sąmoningai tikrai nenori joks tėtis, tad teks imtis veiksmų ir situaciją keisti iš esmės“, – sako E. Rupšys.
Pasak jo, tėčiui nekils problemų ieškant būdų sudominti veiką, jeigu sūnus nuo pat mažens leis laiką kartu su tėčiu, nebijos atvirauti. O jeigu sūnui tėtis neįdomus, santykis tarp jų neegzistuoja, tuomet galima jį sukurti. „Ar tai sunku? Ieškokite pagalbos. Tėčiai su sūnumis atvykę į „Vyrų kalvės“ stovyklą nuo pat pirmų akimirkų iki stovyklos pabaigos būna kartu. Būdami kartu jie susiduria su įvairiausiais išbandymais, kurių metu sūnus pamato savo tėtį visokį: laimintį, pralaimintį, suklystantį, piktą, džiaugsmingą, susierzinusi, pakylėtą, besijuokiantį, fiziškai išsekusį, bijantį ir kartais net verkiantį. Tuo metu tėtis taip pat pamato visas tikrąsias savo sūnaus spalvas. Ir žinote, kas – gražiausia? Priešingai nei namuose, čia jie negali nuo to niekur pabėgti. Nelieka nieko kito, kaip kalbėtis apie tai, kas ir kodėl vyksta. Kai sūnus tėtį pamato visokį, kai sūnus supranta, kad šalia tėčio gali būti būtent toks, koks yra iš tikrųjų, ir jaustis dėl to saugus, tuomet pradeda kurtis ryšys“, – šypsosi „Vyrų kalvės“ akademijos vadovas, atsargos karininkas Edvinas Rupšys.
Atkurti prarastą ryšį – įmanoma
Kad ir kas būtų nutikę tarp tėčio ir sūnaus, kad ir koks prastas santykis bebūtų, visada yra vietos pokyčiui. Reikia tik vieno dalyko – noro. Pirmasis dalykas, kurį reikėtų išmokti kuriant santykį su sūnumi, tai – pradėti su juo leisti kokybišką laiką.
„Skirkite savo vaikui bent dešimt minučių kasdien ir jokių išimčių. Griežtai. Į šį laiką niekas negali kištis – sūnus turi ilgainiui suprasti, kad tai – tik jo ir tėčio laikas, suprasti, kad dabar vaikas yra pats svarbiausias ir įdomiausias visame pasaulyje. Svarbu, kad kartu leidžiamas laikas būtų planuojamas ne pagal tai, ko nori tėvas, o sūnus. Dažnas tėtis daro klaidą norėdamas priversti sūnų daryti tai, kas, jo manymu, bus naudinga sūnui, bet yra įdomu tik jam. Tačiau norint, kad sūnus perliptų per save ir darytų tai, ko norite jūs, pirmiausia jam reikia pamatyti pavyzdį, kaip tėtis perlipa per save darydamas tai, kas patinka jo sūnui.
„Pradėkite sūnui uždavinėti ne uždaro, o atviro tipo klausimus. Vietoj klausimo „kaip sekėsi?“, paklauskite „kas šiandien tave užkniso?“ arba „kokie trys dalykai tau šiandien labiausiai įsiminė? Kodėl?“ Nuo atviro klausimo neįmanoma pabėgti, žinoma, jei tėtis nesitenkina atsakymu – „nežinau“. Suteikite sūnui laiko paieškoti atsakymo, pasidalinkite savo atsakymu į tą patį klausimą, mat sūnui labai svarbus yra būtent tėčio pavyzdys. Padarykite tai tėčio ir sūnaus įpročiu, kuriuo užbaigiate kiekvieną dieną“, – pataria su paaugliais vaikais ir jų tėvais dirbantis patyriminių stovyklų vadovas E. Rupšys.
Jis sako pastebintis, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai leidžia laiką kartu su vaiku, yra atviri jam ir palaikantys – mažiau linkę atsiriboti save nuo kitų, pasinerdami į internetinį pasaulį. Jie supranta, kad tai, ką duoda internetiniai žaidimai ir juose užsimezgusios draugystės, suteikia daug mažesnį pasitenkinimą nei ryšys su mama, tėčiu, laikas su draugais. O juk tai ir yra svarbiausia.