Saugumo poreikis. Bazinis vaiko poreikis. Kiekvienas vaikas turi teisę jaustis saugus savo namuose su savo artimiausiais žmonėmis. Suaugę žmonės turi garantuoti, kad vaikas būtų sotus, išsimiegojęs, švarus, apsaugotas nuo įvairių išorės pavojų. Tai rūpestis vaiku, kuris apima ne tik fizinę vaiko priežiūrą, bet ir garantuoti stabilumą vaikui, įvykių nuspėjamumą.
Realistinių ribų poreikis. Visų pirma, vaikas, kuris neturi ribų, jaučiasi nesaugiai. Jis negali pats suvokti, kokios taisyklės galioja pasaulyje, kas galima, o kas ne, todėl suaugę žmonės turi supažindinti vaiką su pasaulio realybe. Vaikui svarbu suprasti, kad ir mama turi ribas, ji negali visko, nes turi tik dvi rankas. Kartais mano vaikas man sako: „Kaip būtų gerai, jei tu turėtum daug rankų, tada galėtum viską man padėti“.
Identiteto poreikis. Leisti ir padėti vaikui suvokti, kas jis yra, kokios jo savybės, galimybės ir ribos. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir išskirtinis, o vaikystė tas laikas, kai galima drąsiai tyrinėti save ir pasaulį bei suvokti savo prigimtį. Stenkitės nelyginti vaiko su kitais, nes kiekvienas vaikas yra individualus. Prisiminkite savo vaikystę ir tuos momentus, kai mama palygindavo jus su kaimynų vaiku, broliu ar sese, tie momentai paprastai vaikui būna skaudūs (pvz.: „Visi vaikai, kaip vaikai, tu čia vienas toks“; „Būk, kaip brolis“).
Malonumų ir žaidimų poreikis. Vaikai turi turėti galimybę laisvai žaisti, kurti, svajoti, tiesiog džiaugtis paprastais malonumais, kaip supimasis ant sūpynių, debesų stebėjimas ar smėlio pilies statymas. Suaugę žmonės dažnai nepakankamai rimtai vertina, kiek svarbu yra ne tik būti atsakingu, atlikti savo pareigas, bet ir gebėti džiaugtis. Tam, kad suaugę žmonės galėtų mėgautis gyvenimu, reikia nepamiršti žaisti su vaikais ir savo pavyzdžiu parodyti, kad gyvenimas yra ne tik pareiga, bet ir malonumas.
Pastovios savivertės poreikis. Pastovi savivertė vaikui susiformuoja tada, kai tėvai jį myli ir priima besąlygiškai ne todėl, kad jis gerai mokosi ar gražiai groja. Vaikas turi suvokti, kad jo kaip asmens vertė yra nekintama, jis yra vertingas vien dėl to, kad yra. Tai nereiškia, kad mes nesitikime ir neskatiname vaiko gerai elgtis, stengtis moksluose, mes tai skatiname, bet mylime ir priimame vaiką nepaisant jo sėkmių ar nesėkmių. Todėl giriant vaikus svarbu yra orientuotis į procesą, o ne patį rezultatą (tarkim, jei vaikas sporto varžybose laimėjo antrą vietą, geriau yra pagirti jo pastangas, o ne didžiuotis vien vaiko laimėjimu, nes tada vaikui gali susidaryti vaizdas, kad jis yra vertingas tik tada, kai užima prizinę vietą).
Saugaus prisirišimo poreikis. Vaikui svarbu galimybė saugiai prisirišti prie suaugusio žmogaus ir drąsiai dalintis savo mintimis, emocijomis. Vaikui būtina jaustis besąlygiškai priimtam ir mylimam. Galite savo vaiko paklausti: „Iš ko tu supranti, kad aš tave myliu“. „Kaip norėtum, kad aš tau parodyčiau savo meilę?‘.
Autonomijos poreikis. Tėvai turi leisti ir paskatinti vaiką saugiai tyrinėti pasaulį, išbandyti savo galimybių ribas, leisti patirti sėkmę arba klysti, jei tai nėra pavojinga vaikui. Tikslas yra, kad vaikas būtų savarankiškas ir prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą. Kai vaikas išmoksta ką nors daryti (tarkim savarankiškai apsirengti arba pavalgyti), suaugęs žmogus turi leisti vaikui tai daryti pačiam, kitaip sakant – nedarykite už vaiką nieko, ką jis pats gali daryti.
Ir dar vaikų auginimas, kaip bulvių sodinimas. Ūkininkas sodina bulves pavasarį, tada jas laisto, tręšia, ravi ir tikisi, kad rudenį turės gausų derlių. Taip ir su vaikais: reikia daug kalbėti, mokyti, aiškinti, sakyti protingus dalykus ir tikėtis, kad kada nors pasėtos sėklos sudygs ir vaikai gyvens remdamiesi mūsų išsakytais patarimais ir pamąstymais. Reikia tik nenuleisti rankų.