Individualiosios psichologijos praktikas, mokykloje psichologu dirbantis Virginijus Varkalis teigia, kad į pirmąją klasę besirengiantis vaikas ikimokyklinukų grupėje jau būna patyręs stresą, kuris padeda jam susitvarkyti su būsima mokyklos baime ar natūraliu nerimu dėl nepažįstamo dalyko. Jis jau yra bent kartą negavęs labai trokštamo daikto, susipykęs su kiemo draugais ar tėvais.
Ką ruošiantis į mokyklą reikėtų daryti būsimo pirmoko tėvams? V.Varkalis sako, kad galima dėl to visiškai nieko nedaryti, vaikui leidžiant patirti įvairiausių jausmų puokštę, kadangi net ir nerimas ar nuogąstavimas dėl to, kaip seksis mokykloje, vaiką lavina ir rengia realiam gyvenimui.
Žinoma, tėvai turėtų stebėti vaiko emocijas ir elgesį bei, esant reikalui, pagalbos ir pastiprinimo kreiptis į specialistus.
Kaip vaiko pirmajai klasei turi ruoštis tėvai?
Nors kiekvienas vaikų turintis žmogus pats yra baigęs mokyklą, artėjant atžalos pirmajai klasei tėvai kartais nerimauja labiau negu vaikas. Psichologas sako, kad jei tėvai nepasitiki savo vaikais ir jų gebėjimais tvarkytis su nepažįstamomis situacijomis, vaikas gali sunkiau adaptuotis ir patirti didesnį negu galėtų stresą. Todėl tėvai ir patys turi tvarkytis su savo jausmais ir nerimu bei tam tikra prasme „paleisti“ vaiką savarankiškai susitvarkyti su jo jausmais.
Specialistas teigia, kad nereikėtų perlenkti su vaiko informavimu apie mokyklą. Tai reiškia, kad nereikia nei žadėti, kad ten bus viskas puiku, nes taip tikrai ne visuomet bus, nei gąsdinti, jog bus sunku, nes tai žlugdo vaiko motyvaciją ir stiprina nerimą. Jei vaikas klausia, kaip jam mokykloje seksis, V.Varkalis pataria atsakyti sąžiningai – kad nežinote, kaip tiksliai bus, tačiau kad jie, tėvai, visuomet bus šalia vaiko ir jį rems. „Nereikia kelti lūkesčių nei vaikui, nei sau, nes tikrai nė vienas nežinome, kaip tiksliai viskas mokykloje vyks“, – sako jis.
Apie mokyklą su vaiku gali kalbėtis bet kurie šeimos nariai, tačiau patariama to nedaryti specialiai, dirbtinai ir sureikšminant, geriau – natūraliai, dalinantis savo prisiminimais, atsižvelgiant į kontekstą tokiam pokalbiui prasidėti. Jei šeimoje auga vyresni vaikai, mažiausiąjį galima kartu vestis į mokyklos renginius ir mokyklinę mugę prekybos centre, atsakyti į jo klausimus, kokioms užduotims gali prireikti kokių priemonių ir pan.
Jei vaikas pernelyg jautriai nerimauja dėl artėjančios mokyklos, jis gali pradėti fantazuoti arba sapnuoti baisius sapnus, o tada fantazijos nuneša jį nekontroliuojamomis kryptimis.
Taip pat tėvai turi suprasti, kad vaiko mokyklinės „karjeros“ pradžia atneša pokyčius visai šeimai. Patartina ruošiant atžalą mokyklai neplanuoti persikraustyti į kitus namus ar priimti kitokius svarbius sprendimus, kadangi tokie įvykiai šalia kitų didelių vaiko gyvenimo pokyčių jo patiriamą stresą patrigubins. Žinoma, tėvų santykių krizių arba skyrybų suplanuoti ar atidėti neįmanoma.
Turi keistis ir vaiko darbotvarkė, pavyzdžiui, privalo susitvarkyti ir būti stabilus jo miego, poilsio režimas, vaikui reikia tuo pat metu keltis ir gulti, pasirinkti tinkamą namų darbų ruošos metą (jokiu būdu ne prieš pat miegą), taip pat kontroliuoti naudojimąsi išmaniaisiais prietaisais ar kitais dirgikliais. Svarbus ir vaiko mitybos ritmas, todėl tėvai turėtų gerai apgalvoti, ką ir kur vaikas pavalgys prieš arba po mokyklos.
Reikėtų įsidėmėti, kad miegas yra vienas pagrindinių ugdymo elementų, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Jei miegas yra išbalansuotas, nenuoseklus, vaiko ugdymo procesą greičiausiai lydės sunkumai.
Ką vaikas turi gebėti iki mokyklos?
Gerą vaiko adaptaciją ugdymo įstaigoje lemia ne mokėjimas skaityti ar skaičiuoti, o gebėjimas laikytis tvarkos ir taisyklių, teigia V.Varkalis. Todėl per vasarą iki pirmosios klasės jis turėtų išmokti užsirišti batus, užsisegti užtrauktukus, pažinti savo daiktus ir žinoti, kur jie yra, pradėti ir pabaigti daromą darbą. Tai būtina ir pamokos struktūroje, ir bendraujant tarpusavyje. Iš esmės vaiko pasirengimas mokyklai – tai tarsi suaugusiojo pasirengimas naujam darbui.
Ekspertai pataria vaikui namuose jau nuo mažens skirti buitines užduotis pagal jo gebėjimus ir amžių ar, pavyzdžiui, išmokyti išsivirti kiaušinį arba dešrelę. Taip pat vaikas turėtų pats susikrauti kuprinę ir ruoštis kitos dienos pamokoms. Tėvai jam gali nebent padėti sudarant reikalingų daiktų sąrašą, tačiau atsakomybė tinkamai pasiruošti kitai dienai tenka pačiam vaikui. Jei vaikas ko nors neatsineš, tai jam teks ir loginės to pasekmės, pavyzdžiui, teks į tinkamą sąsiuvinį persirašyti tekstą ar užduotis.
Savarankiškumą ugdo ir kelionės į mokyklą arba iš jos. Tėvai gali padėti vaikui susiplanuoti maršrutą, išmokyti saugiai elgtis perėjoje, galų gale – pasitikėti jo gebėjimu savarankiškai grįžti namo.
Būsimasis pirmokas turėtų mokėti:
• Pats atsikelti suskambus žadintuvui;
• Pagal sezoną savarankiškai pasirinkti rūbus;
• Nusiprausti;
• Išsivalyti dantis;
• Susišukuoti;
• Susidėti kuprinę;
• Pažinoti raides ir skaičius, mokėti skaičiuoti iki 20-ies iš eilės;
• Užrašyti savo vardą, žinoti savo pavardę;
• Vartoti mandagumo žodžius (labas, iki, ačiū, prašom)
• Savarankiškai naudotis tualetu;
• Tinkamai ir savarankiškai elgtis valgykloje;
• Skirti kairę ir dešinę, viršų ir apačią; skirti, kada daiktas yra prieš ką nors, ant ko nors, po kuo nors;
• Mokėti naudotis klijais, žirklėmis;
• Pažinti pagrindines figūras ir spalvas;
• Spalvinti;
• Būti atsakingas už savo daiktus.
Kada reikia susirūpinti?
Vaikai niekada nebus vienodų gebėjimų, todėl neverta nerimauti, jei jie ko nors nemoka arba nepakankamai gerai daro – laikui bėgant išmoks iš draugų, tėvų, brolių, seserų arba mokykloje, būreliuose. Tačiau tam tikri požymiai parodo, kada vaikas pernelyg sunkiai adaptuojasi mokykloje, todėl būtų naudinga apie tai pasikalbėti arba su mokytoju arba psichologu. Sunerimti reikėtų, jei vaikas neina į kontaktą su mokytoju ir vaikais arba jam itin sunku ryte išsiskirti su tėvais, jis nuolat verkia, laikosi atokiai nuo kitų žmonių.
Vaikui pradėjus mokytis, itin svarbus yra mokytojo vaidmuo, nes vaikas namie ir mokykloje gali gan skirtingai elgtis. Tėvams reikėtų pasitikėti mokytoju ir su juo bendrauti, domėtis ne tik vaiko pažymiais, bet ir savijauta.
Galų gale, sako „Pažinimo medžio“ mokykloje dirbantis V.Varkalis, tėvai turi pasitikėti ne tik savo vaikais, bet ir mokytojais. Kiekviena mokykla puoselėja tam tikras vertybes, todėl tėvai jas turėtų išsiaiškinti prieš pasirinkdami mokyklą ir vėliau nebandyti jų koreguoti pagal savo subjektyvų supratimą.
Mokytojas tampa svarbia figūra ir vaiko, ir tėvų gyvenime: jis mato vaiko elgesį, „nuskaito“ jausmus, stebi klasės santykius, girdi tėvų lūkesčius, jų prašymus ir pasiūlymus, tačiau mokykloje būtent jis yra sprendimus priimantis profesionalas, todėl nereikėtų mokyti jo dirbti. Daug vertingiau yra demonstruoti pasitikėjimą mokytoju ir su juo tartis. Tėvai dažnai turi daug vertingų ir naudingų pasiūlymų, tačiau neturėtų tikėtis, kad į visus juos bus atsižvelgta.