Ar dvyniai tikrai kitokie vaikai? Kas toji dvynių mistika? Ką gi apskritai svarbu žinoti auginant dvynukus? Dvynių gimstamumui Lietuvoje, o ir visame pasaulyje augant, ši tema darosi vis aktualesnė.
Apie tai Mylu.lt tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ laidoje kalbėjo Joan Friedman – žymiausia dvynių ekspertė pasaulyje, psichologė ir rašytoja. Specialistė yra penkių vaikų, tarp kurių yra dvyniai berniukai, mama, negana to, pat ji yra identiška dvynė. Tinklalaidės viešnią kalbino jos autorė, tėvystės koučerė ir dvynukių (!) mama Dovilė Šafranauskė, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
Pradėkime nuo Joan asmeninės istorijos. Kokia gi ji būtent šioje – dvynių temoje?
„Aš ir mano identiška dvynė sesuo gimėme penktojo dešimtmečio pradžioje. Tuo metu buvo labai mažai informacijos apie tai, ko reikia dvyniams, kad jie užaugtų turėdami sveiką savojo „aš“ jausmą. Nuo kūdikių visą laiką buvusios kartu tiek viena kitai atsibodome, kad studijuoti nedvejodamos išvykome į atskirus koledžus.
Daugumai jaunų žmonių išvykimas studijuoti jau savaime yra didelis įvykis, bet jei į šį gyvenimo etapą žengi iš dvynių burbulo, tada pasijunti tikrai labai vienišas. Ir aš supratau, kad man be galo trūksta socializacijos įgūdžių. Nežinojau tinkamo būdo, kaip užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Tai buvo mano pripažinimo, kad man reikia daugiau suprasti apie dvynius, pradžia.
Negana to, būdama 40 metų sužinojau, kad pati laukiuosi dvynių. Būtent tada galutinai nusprendžiau pasinaudoti savo įgytomis žiniomis apie dvynių auginimą ir tėvystę bei pabandyti padėti kitiems tėvams būti tokiems, kokių reikia dvyniams“, – dalijasi patirtimi Joan.
Dvynių mistika
Savo knygoje „Emociškai sveiki dvyniai“, kuri daugeliui dvynių tėvų yra tarsi kelrodis švyturys mėginant suprasti savo dvynius, J. Friedman pristato mažai kur girdėtą terminą – dvynių mistika. Dvynių mistika – tai tie dalykai, kuriais apie dvynius tiki visuomenė: kad dvyniai gali skaityti vienas kito mintis, visuomet turi būti kartu, per atstumą jaučia ypatingą pojūtį apie tai, ką išgyvena kitas dvynys. Tai lengvai gali virsti ir savotišku lūkesčiu dvyniams, mat iš jų tikimasi būti geriausiais draugais, įsitraukti į vienodas veiklas, rengtis vienodai, būti panašiam vienas į kitą savo charakteriu ar tiesiog visada sutarti pamirštant, kad jie yra du visiškai unikalūs žmonės. Toks aplinkos požiūris neretai sukuria dvyniams papildomos įtampos.
„Dažnai žmonės kalba apie tai, kad nori turėti dvynį. Bus kažkas panašus į mane, tarsi antras aš, turėsiu sielos draugą, niekada nebūsiu paliktas. Žmonės taip susižavi dvynių idėja, kad nesugeba tinkamai įvertinti, ko dvyniams reikia realiame gyvenime. Ne, jiems nereikia rengtis vienodai. Daug labiau jie nori būti pamatyti kaip atskiros unikalios asmenybės, o ne „dvynių vienetas“.
Mes su sese augome kaip vienetas, o kai gimė mano berniukai, žinoma, dariau viską perdėtai, kad tik nepasikartotų tai, ką patyriau aš. Nenorėjau, kad jie būtų žinomi kaip dvyniai. Todėl savo knygoje tiek daug kalbu apie tai, kad su kiekvienu iš dvynių reikia kuo daugiau būti atskirai“, – pasakoja J. Friedman.
Dvynių atskyrimas
Kadangi J. Friedman – didelė dvynių atskyrimo šalininkė, pokalbis labai greitai pakrypo šia linkme. Anot terapeutės, reikia kuo daugiau laiko leisti su kiekvienu iš dvynių atskirai, leisti vaikams turėti atskirus kambarius, netgi atskirus gimtadienius. Taigi įdomu išgirsti apie dvynių individualumą, apie atskyrimą ir kodėl jis toks svarbus, kadangi dauguma žmonių vis dar nesupranta šio poreikio.
„Didžiausias pasipriešinimas dėl dvynių atskyrimo kyla iš žmonių įsivaizdavimo, kad jei atskirsime dvynius, nutrauksime jų ryšį ir jie nebebus artimi. Mažai kas suvokia, kad dvynių ryšys kaip tik sustiprėja, kai jie gali šiek tiek laiko pabūti atskirai vienas nuo kito“, – sako psichologė.
J. Friedman taip pat dalijasi, kad būtent dėl nuolatinio buvimo kartu su dvyne seserimi ji turėjo socialinių įgūdžių trūkumą.
Ypatingas dvynių ryšys ir tėvų vaidmuo jame
Dvynukų tėvai iš tiesų turi dvigubai sunkiau dirbti stengdamiesi sukurti individualų ryšį su kiekvienu vaiku. Jiems tenka didelė užduotis matant, kaip vaikams patinka būti kartu, juos atskirti. Kartais tėvai gali jaustis netgi šiek tiek atstumi ir tokiomis akimirkomis jie tarsi pasitraukia į antrą planą leisdami vaikams būti kartu, atsiranda pasiteisinimas: „O, kaip gerai, jie turi vienas kitą, aš galiu būti nuošalyje.“ Bet ar to mes iš tiesų norime – būti nuošalyje?
„Mes žinome, kad vaikams visada reikia tėvų. Dvynukų tėvams, ypač jei tai pirmagimiai vaikai, gali būti ypač sunku, tačiau labai svarbu suprasti, kad dvyniams taip pat reikia mamos ir tėčio. Jiems reikia, kad būtent tėvai būtų pagrindinis prisirišimo šaltinis, o dvynys – antrinis. Nes viskas, ką dvynukai daro visą dieną, tai dalijasi. Mama, tėčiu, žaislais, meile, dėmesiu... Unikalus, asmeninis laikas tik su vienu iš tėvų vaikui labai daug reiškia. Suvokimas, kad tai skirta tik man, kad dabar nereikia dalytis, suteikia pasitikėjimo, autentiškumo, atskirties, gerąją prasme.
Aš dirbau su daugybe suaugusių dvynių, kurie niekada neturėjo asmeninio laiko tik su tėvais ir jie dėl to iki šiol jaučiasi nusivylę“, – patirtimi dalijasi terapeutė.
Grįžtant prie dvynių atskyrimo temos norisi pabrėžti, kad tokiam etapui vaikus reikia ruošti atsargiais, mažais žingsneliais. Pateikti tai kaip privalumą, pavyzdžiui, „Tu turėsi savo atskirą kambarį, savo klasę, savo mokytoją“. Negalima to daryti skubotai.
„Įsivaizduokite, jei vaikai iki penkerių metų nuolatos buvo kartu ir staiga dabar jie bus atskirose klasėse... Toks staigus pokytis tikrai traumuos! Bet jei vaikus ruošime pamažu, jiems tai bus tik į naudą, nes taip jau ankstyvame amžiuje formuosis vaiko asmenybė“, – teigia J. Friedman.
Kaltės ir sunkumų pripažinimas
Joan dalijasi pavyzdžiu, kai dar su pirmagimiu nuėjusi į mamų grupę ir papasakojusi, kad jai sunku, sulaukė klausimo, ar ji nemyli savo kūdikio?
„Ką tai turi bendro su meile mano kūdikiui? Aš išreiškiu savo jausmus. Pasakoju apie tą sunkiąją vaikų auginimo dalį. Pripažinti, kad būna sunku, – sveika.“
Psichologės teigimu, tokie ir dar didesni sunkumai gali aplankyti ir auginant dvynius.
„Tarkime, prie vieno iš jų labiau prisirišate, nes labiau sutampa jūsų asmenybės. Užuot dėl to blogai jautųsis, reikia pagalvoti apie tai, koks gi yra tas kitas dvynys, su kuriuo kyla sunkumų.
Normalu, kad mamos gali labiau prisirišti prie to, kuris geriau miega arba geriau valgo, o gal priešingai – mamai patinka būti reikalingai ir ji kaip tik artimesnė su tuo, kuriam nuolat reikia pagalbos, dėmesio. Ir tame nėra visiškai nieko blogo. Svarbiausia – nelyginti vaikų.“
Dvynių lyginimo(si) maratonas
Tai dar viena labai aktuali tema auginant dvynius. Visi aplinkiniai nuolat bando juos lyginti: kuris aktyvesnis, kuris geriau skaito/ valgo/ miega. Dažnai nesąmoningai ir tėvai pradeda daryti tą patį.
„Būdas išvengti vaikų lyginimo yra apibūdinti kiekvieną iš jų. Pasistenkite tarsi aprašyti jų asmenybės bruožus, individualumą. Ir svarbiausia – stengtis susitaikyti su tuo, kad kiekvienas iš jų turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių“, – sako J. Friedman.
„Vyresniame amžiuje dvyniams nuolat tenka susidurti su mintimi, kaip kitas gali turėti tai, ko neturiu aš? Tokie klausimai prasideda gana ankstyvame amžiuje, tačiau elgiantis sąmoningai, ugdant individualumą nuo pat mažumės, galima sukurti tikrai sveiką pagrindą suvokimui, kad jie ne visada turės tai, ką turi kitas.
Pavyzdžiui, jei nuperkame džemperį vienam, dažnu atveju būtinai pirksime ir kitam. Net jeigu jo nereikia... Toks elgesys kyla iš kaltės ir nepatogumo jausmo, negebėjimo išskirti, bijojimo, kad kažkuris jausis nuskriaustas, net jeigu tas daiktas tikrai reikalingas tik vienam.“
Psichologei buvo pateikti klausimai iš mamų, kurios taip pat augina dvynukus. Ir vienas iš pagrindinių nuogąstavimų, vėlgi, – apie atskyrimą. Labai dažnai būna, kad vienas dvynys yra aktyvesnis, kitas ramesnis. Mamos nerimauja – kaip reikės vaikus atskirti, juk vienas toks drovus, be sesės/ brolio neištvers.
„Tai labai dažna situacija. Jei gimė du kūdikiai, tai nereiškia, kad jų asmenybės bus vienodos. Ir labai dažnai vienas dvynių tampa labiau dominuojantis, o kitas – labiau priklausomas ir leidžia dominuojančiam dvyniui tarsi perimti valdžią, nuolat juo rūpintis.
Bėda ta, kad kol vaikai maži, tas vieno kitu rūpestis atrodo labai smagus, tačiau niekas negalvoja apie vėlesnį laiką, kad dvyniams užaugus, dėl tokio vieno labiau dominuojančio dvynio jie gali susidurti su daugybe emocinių, bendravimo problemų. Todėl turime padėti tam mažiau dominuojančiam vaikui atrasti savo balsą, kad jis pats gali priimti sprendimus, susirasti draugų ir pan.
Ir taip pat padėti tam dominuojančiam dvyniui suprasti, kad jis neprivalo nuolat kažkuo rūpintis, kad jis gali gyventi dėl savęs. Dažnai terapijoje iš suaugusių dvynių girdžiu, kad jie visą gyvenimą rūpinosi savo seserimi/ broliu, o dabar ji(s) nevertina to, ką dėl jo(s) paaukojo“, – pasakoja J. Friedman.
Dvynių atskyrimo klaidos
Psichologė yra ne kartą minėjusi, kad dar vaikystėje tikslingai atskyrė savo sūnus. Laidos vedėja jos pasiteiravo, ar turėdama visą sukauptą patirtį, grįžusi į sūnų vaikystę, darytų ką nors kitaip?
„Nežinau, ar būčiau ką nors dariusi kitaip. Mano sūnūs buvo atskiri nuo trejų metų, kai pradėjo lankyti ikimokyklinę klasę. Iki paauglystės jie lankė tas pačias mokyklas, tik skirtingas klases. Kai atėjo laikas vidurinei mokyklai, mes jų paklausėme, ar jie nori eiti į tą pačią, ar į skirtingas mokyklas. Jie pasirinko tą pačią mokyklą, tik skirtingas klases. Ir čia turbūt būtų vienintelis dalykas, kurį keisčiau – reikėjo nuspręsti patiems, kad jau tada buvo laikas leisti juos į skirtingas mokyklas, nes kai jie iškeliavo į skirtingus koledžus, jiems buvo itin sunku. Tai, ko gero, vienintelis dalykas, kurį būčiau keitusi.
Bet, kaip žinia, mokomės iš savo klaidų. Ir tai yra auklėjimo dalis. Darome geriausia, ką galime, o klaidų visada bus. Tikiuosi, kad dėl kiekvienos iš jų galėsime sau leisti apsilankyti pas terapeutą“, – juokauja Joan.