„Kalbant apie tėvų tarpusavio santykius, labai svarbu nerodyti nepasitenkinimo savo partneriu, nesidalinti piktomis mintimis, partnerio klaidomis, nekalbėti apie rimtas santykių problemas ar galimas skyrybas. Mintys apie rimtas problemas arba galimas skyrybas vaikų gali būti priimtos daug rimčiau nei pačių tėvų. Mes dažnai galime pagalvoti, kad norėtume pagaliau vienatvės ir pailsėti nuo šeimos arba kad būtų geriau, jei išsiskirtume. Tai yra normalios ir dažnai tuometine emocija paremtos mintys. Praėjus sunkesniam etapui, tos mintys paprastai praeina, tačiau jei jos buvo išsakytos vaikui, vaikas jų nepriima kaip laikinų emocija paremtų minčių, jos, kaip ir kiti dalykai, priimamos kaip tiesa.
Tokios baimės apie tėvų santykius ir skyrybas gali likti ilgai po tėvų konflikto ir kelti nerimą, baimes. Vaikas gali pasąmoningai stengtis, kad tėvai nesiskirtų, to bijoti, kaltinti save dėl jų konfliktų. Šeima vaikui yra saugi vieta. Tai, kad tėvai bus kartu, tai, kad net kartais įvykstantys konfliktai išsisprendžia, turi atrodyti savaime suprantama“, – sako G. Katulis.
Su psichologu kalbėjomės apie tai, kaip tėvų nesutarimai gali paveikti vaikus ir kokie vis dėlto yra tie vaikų ir ne vaikų reikalai.
– Ar būtų galima kaip nors apibrėžti, kas yra „ne vaikų reikalai“? Ar tėvai tokias temas, kaip finansiniai reikalai, sveikatos bėdos, kiti rūpesčiai, turėtų pasilaikyti sau? Ar visgi tame turėtų dalyvauti ir vaikai?
– Galutinio, tiesmuko ir visapusiško atsakymo nėra, bet galima išskirti kelias kategorijas, kada vaikus būtų gerai pasaugoti. Viena jų yra mūsų asmeninės bėdos, abejonės ir problemos. Visgi čia svarbu atskirti problemą nuo situacijos. Pavyzdžiui, jeigu šeima turi aiškią finansinę padėtį ir aiškiai žino, ką gali ir ko negali sau leisti, vaikas turi visišką teisę žinoti šią situaciją. Visgi, jeigu mes jaudinamės dėl savo finansų, jaučiame nerimą, galbūt išgyvename sunkų finansinį laikotarpį, svarbu neužkrauti šios emocinės naštos vaikui. Nepamirškime, kad šeima vaikui yra saugi vieta, todėl pirmenybė yra tą saugumo jausmą užtikrinti. Galime įvardinti, kad šiuo metu reikės pasispausti ir pataupyti, tačiau numatyti situacijos pagerėjimą ir neužkrauti vaikui emocinio svorio, mūsų abejonių.
Tai yra svarbu, nes vaikas į tėvus žvelgia kaip į viską žinančius ir nulemiančius. Gilios tėvų abejonės gali vaike išlikti daug ilgiau nei tėvuose. Sunkus laikas gali pasibaigti ir tėvai atsigauti, tačiau jei vaikas turėjo sugerti tėvų baimes, nerimą ir abejones, jame tai gali pasilikti daug ilgiau. Panašiai yra ir su liga. Esant ligai, kuri neišvengiamai palies vaiko kasdienybę, jis gali žinoti, kad ji egzistuoja, ir tam tikras ribas, kurios su ja ateina, tačiau neturėtų žinoti visos baimės, nerimo ir nežinomybės, kuri su tuo keliauja kartu su liga. Svarbu, kad vaikas netaptų tėvų psichologu, kuris sugeria visas tėvuose kylančias emocijas.
Kita kategorija yra tėvų santykiai. Ir ne tik tėvų tarpusavio santykiai, tačiau ir tėvų santykiai su kitais artimais žmonėmis. Jeigu mums nepatinka kas nors iš giminių, vaikams to pasakoti nereikėtų. Vaikai turėtų galėti patys susidaryti nuomonę apie juos supančius gimines, mes turime nepamiršti, kad mūsų nuomonė apie žmogų tėra nuomonė. Ji yra paremta mūsų patirtimis, jausmais, kartais skubotomis išvadomis. Tai yra labai subjektyvi nuomonė. Vaikas tėvų nuomonės nepriims kaip subjektyvaus dalyko. Tai, ką sako tėvai, vaikui yra tiesa, vadinasi, jei tėvai teigs, kad kas nors yra blogas, vaikai tuo tikės ir net pamatę kitokį elgesį bus suglumę.
Taip pat, kalbant apie ne vaikų reikalus, jeigu vaikui kažkas nėra savaime įdomu, jis neklausia ir jam nėra ypatingo poreikio kažko žinoti, tikrai nebūtina jam to perduoti.
– Dar šiek tiek apie tėvų pykčius. Kokią žalą tai vaikams gali padaryti ir gal pasidalintumėte keliais patarimais, kaip laiku susitvardyti?
– Vaikai neturėtų matyti nevaldomų konfliktų, jokiu būdu neturėtų matyti tėvų tarpusavio fizinio ar psichologinio smurto. Tai nėra lengva, jausmai kartais prasiveržia, tačiau svarbu apie tai kalbėtis.
Bendrai konfliktas reiškia nuomonių nesutapimą, o tai visuose santykiuose yra realybės dalis. Vaikui svarbu matyti, kad šie nesutapimai nėra blogi, kad jie yra išsprendžiami, kad galima surasti kompromisą arba susitaikyti su skirtumais. Sveiku dialogu, o ne smurtu ir emocijomis paremti konfliktai gali tapti ir pavyzdžiu, ypač jeigu jie yra buitiniai. Vaikui gerai pamatyti, kad šeimoje galima ir paprašyti, ir nusileisti.
Visgi, kaip kalbėta anksčiau, jei kalba eina apie gilius, skausmingus tarpasmeninių santykių konfliktus, kupinus jausmų, baimių, nerimo, pykčio, nepasitenkinimo – juos geriau spręsti ne prie vaikų.
– Ką apskritai vaiko gyvenime reiškia tėvų tarpusavio santykiai? Kaip vaikus paveikia nuolatiniai suaugusiųjų nesutarimai?
– Tėvų santykiai vaiko gyvenime yra pagrindinis gyvenimo pavyzdys, pamoka apie tai, kaip reikia bendrauti ir koks yra pasaulis. Ir vaikai mokosi tai, ką mato, o ne tai, ką jiems sakome. Nuolatiniai riksmai ir keiksmai vaiką moko, kad pasaulis yra kupinas pykčio, reikalavimų ir nepasitenkinimo. Moko, kad jis nėra saugus, kad jeigu mums kažkas nepatinka, mes turime rėkti, keiktis ir reikalauti, o ne kalbėtis ir paprašyti.
Labai dažnai nutinka, kad tėvai keikiasi, tačiau vaikui to daryti neleidžia. Vaike kaupiasi emocijos, pyktis, baimė ir jis nori jas išleisti, tačiau negali nei rėkti, nei keiktis, o kitokio pavyzdžio būti su savo jausmais jis neturi. Kitaip tariant, tėvai rodo būdą išlieti emocijas, tačiau to būdo naudoti neleidžia, o kitokio pavyzdžio nepasiūlo. Tuomet vaikas turi didesnę tikimybę imtis destruktyvaus elgesio, daiktų laužymo, vagysčių, rūkymo, muštynių, nes susikaupusius jausmus išlieti kažkaip reikia. Taip pat tokius santykius matančiam vaikui gali susidaryti vaizdas, kad gražūs santykiai, kuriuose pora kalbasi, neegzistuoja arba yra neįdomūs ir nesaugūs. Vaikas, augęs pykčiu paremtuose santykiuose, turi didesnę tikimybę vengti sveikų ir pagarbių santykių, jie jam gali atrodyti nuobodūs ar net nesuprantami. Jis ieškos konfliktų ir riksmų kupinų santykių, nes juose jam bus aiškiau ir suprantamiau, labiau primins vaikystės patirtį.
– Kitas kraštutinumas – vaikas auginamas šiltnamio sąlygomis, tėvai visas neigiamybes nuo jo slepia. Gal toks vaikas užaugęs gali pasijausti visiškai nepasiruošęs tikram gyvenimui?
– Kaip minėjau, mes neturime vaikams užkrauti visų mūsų jausmų, emocijų, sunkumų. Jis nėra mūsų terapeutas. Tačiau taip pat vaikui svarbu žinoti realybę. Kuo objektyviau vaikas galės patirti pasaulį, tuo objektyviau galės į jį reaguoti. Didžiąja dalimi, pasaulis yra priimantis ir saugus, tačiau turi įvairių iššūkių, kai reikia nusileisti ir paaukoti savo poreikius dėl bendros gerovės. Vaikui svarbu pamatyti ir tai.
Kaip pavyzdį galime imti finansus. Tai, kad ne viską galime sau leisti, nereiškia, kad nieko negalime sau leisti. Objektyviai žiūrėdami į savo finansinę padėti ir informuodami vaiką, be emocinio prieskonio, mes leidžiame be vertinimo jam priimti dalį realybės. Tai, kad galime leisti sau ne viską, nėra nei blogai, nei gerai, taip tiesiog yra, ir vaikas turi teisę tai suprasti. Lygiai taip pat vaikas turi teisę suprasti, kad tėtis tingi nešti šiukšles, bet vis tiek jas neša, nes toks yra susitarimas. Svarbu, kad vaikas matytų realybę, ne mūsų emocines išvadas. Tai, kad mes nemėgstame tam tikrų giminių, nereiškia, kad jų nereikia ar negalima mėgti, turėtume leisti vaikui nuspręsti pačiam.
Gyvenimas turi sunkių ir lengvų momentų. Svarbiausia, kad mes apie tai mokytume, o ne krautume ant vaiko. O mokyti galime tik apie tai, ką jau praėjome. Kitaip tariant, tai, į ką jaučiame, kad galime žiūrėti protingai ir ramiai, nepaisant to, ar tai mums patinka, ar nepatinka, mes galime vaikui perduoti kaip ugdytojai. Tai, kas mumyse dar verda, mes perduotume emociškai ir subjektyviai, perduodami ne realybę, o mūsų emocinę reakciją.
Tad apibendrinant, jeigu jaučiame, kad informacija gali vaiką ugdyti, jis turi teisę tai žinoti, bet jei informacija yra mūsų pačių neišspręsta ir emociškai veikianti, dažnai geriau vaiką nuo to pasaugoti.