„Dukra visada ras daug geresnį ryšį su savo mama, nes sūnus demonstruos didesnę savo autonomiją. Aljansas tarp dukros ir jos mamos yra stipresnis per rūpinimosi prizmę. Pažiūrėkite, kiek jos turi rūpesčių – ant jų pečių dažniausiai gula buitis, stalas, anūkai, jos dar ir viena kita rūpinasi. Per daugybę šimtmečių kultūriškai susiformavo tokie vaidmenys ir dabar ta rūpinimosi programėlė yra labiau išreikšta“, – aiškina R. Pabiržis.
Psichologas pabrėžia, kad apskritai tėvų ir vaikų santykiai turi giliausią emocinį krūvį ir nemaža dalimi tampa pamatu mūsų tapatybei formuotis. O kadangi šie santykiai trunka labai ilgai – visą mūsų gyvenimą, dažnai juos temdo nuoskaudos, įvairūs nutylėjimai, nemažai atvejų, kai santykiai yra ambivalentiški – juose yra ir meilės, ir išsivadavimo, dėkingumo ir kontrolės – tai tarsi gatvė su priešingu eismu, todėl jie tokie sudėtingi ir kartais sunkiai išnarpliojami.
„Nereikia bijoti į santykius žvelgti atviromis akimis. Visi nutylėjimai, neišsakymai, nuoskaudos mums duoda kaukių balių, ne daugiau. Mes galime užsidėti kaukes, bet ar to mums reikia – kažkokios kaukių fiestos? Norisi autentiškų santykių. Todėl kviesčiau visus spręsti bazinius dalykus. Yra tam būdų“, – ragina psichologas.
Šventiniame interviu R. Pabiržis kalbėjo apie tai, kaip sutikti šv. Kalėdas, kad nė vienam iš šeimos narių neliktų neišsakytų nuoskaudų, kuo ypatingi suaugusių vaikų ir jų tėvų santykiai ir kokie ženklai rodo, kad metas nutraukti bambagyslę.
– Taigi ar turėtumėte patarimą, kaipgi geriausia būtų susitarti dėl švenčių sutikimo? Ar įmanoma padaryti taip, kad visoms pusėms būtų gerai?