– Nors susidomėjimas ekranais vaikuose pastebimas nuo ankstyvo amžiaus, animacinius filmukus jie pradeda žiūrėti nuo 2-3 metų. Sakykite, kaip jie suvokia filmukus? Ar suvokia istoriją, dialogus, ar seka veiksmą?
– Daug kas priklauso nuo vaiko, bet tokio amžiaus vaikai dažniau žiūri atskirus epizodus, emocijas. Jie juokiasi iš emocijų, mimikų, įsitraukia į jas. Jiems patinka tai, kas juda, kas yra spalvota. O dėl turinio, reikėtų atskirti du dalykus – ką supranta sąmoningai ir ką – pasąmoningai. Nes pasąmonė yra vieta, kur įsirašo tam tikros mūsų patirtys, nepaisant to, kad mes gal sąmoningai jų ir nesupratome. Paveikti pasąmonę gali tiek teigiamas, tiek neigiamas turinys. Kita vertus, jei norime, kad vaikas suprastų turinį, reikalinga tėvelių pagalba. Turėtume susėsti su vaiku pakalbėti apie tai, ką pamatė, apibendrinti, paaiškinti, ko pamoko vienas ar kitas filmukas.
– Ar gali tokio amžiaus vaikas iš filmukų perimti tam tikrą elgesio modelį?
– Taip, ypač jei vaikas apskritai yra imlesnis, jautresnis arba namuose stokoja aiškių, nuoseklių vertybių, tinkamo ugdymo. Gali būti taip, kad net ir psichologo kabinete bus sunku išsiaiškinti, kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, koks yra jausmų ar elgesio pagrindas. Gali būti sunku pamatyti ir atrasti, nes filmuko vaikas nepapasakos, bet jis gali būti įstrigęs atminty.
– Dažnai tėvai palieka vaiką vieną žiūrėti televizorių, kad tik galėtų nudirbti kažkokius savo darbus. Bet kiek svarbu, kad tėvai filmukus žiūrėtų kartu, kalbėtų apie juos?
– Tikrai nesakau, kad tėvai visada turėtų kartu sėdėti ir aiškinti. Nes kartais tai net ir patį vaiką gali erzinti. Be to, visiškai suprantama, kad ir tėvai nori turėti laiko sau, kurio šiais laikais labai stinga. Todėl nuolat sėdėti kartu nereikia. Bet mes, kaip tėvai, turime žinoti, ką mūsų vaikas žiūri. Tai turėtų būti mūsų atrinkta, patikrinta ir perleista per mūsų filtrą. Visgi vertėtų skirti laiko ir bendram žiūrėjimui, matyto filmuko aptarimui, įprasminimui. Kartu tai būtų ir parodymas vaikui, jog jo pasaulis, jo pomėgiai mums yra įdomūs. O tai vaikui yra labai reikšminga, tam, jog jis jaustųsi priimtas ir svarbus. Kita vertus, dažnai vaikai žiūri tą patį filmuką ir tėvai jau žino jo turinį, todėl, norint aptarti, jiems nebūtina vėl žiūrėti. Bet visada reikia įvertinti individualiai: ar vaikas pats nori, kad tėvai žiūrėtų kartu, ar nori žiūrėti savarankiškai.
– Normalu, kad vaikas tą patį filmuką gali žiūrėti kelis mėnesius iš eilės? O gal reikėtų įsikišti, pasiūlyti kitą?
– Jei vaikas žiūri mėnesiais tą patį filmuką, tai yra visiškai normalu. Kaip tik tėvai galėtų paanalizuoti, kodėl būtent šis filmukas vaikui taip įstrigo. Nes vaikai žiūri tuos filmukus, kurie labiausiai atspindi jų vidinį pasaulį arba jų kokius nors poreikius. Tad drausti ar jaudintis dėl to tikrai nereikia, nebent galime švelniai pasiūlyti ką nors kito. Tokiu atveju reikia žiūrėti, kad pasiūlytas naujas filmukas būtų panašaus pobūdžio ar vienodai įdomi alternatyva.
– Minėjote, kad tėvai filmukus turėtų perfiltruoti per savo patirtį, žinias... Bet vaiko ir tėvų patirtis skirtinga. Kartais tėvams filmukas gali atrodyti labai primityvus, o vaikui – pats tas. Kaip parinkti tinkamą filmuką?
– Kai sakiau, kad reikia perfiltruoti, turėjau omeny, perfiltruoti vertybių prasme. Čia nekalbu apie tai, ar filmukas yra primityvus, ar ne. Vaikams reikia leisti džiaugtis vaikyste. Reikia suprasti, kad vaikas nėra mažo ūgio suaugęs. Jis kitaip mato, kitaip žiūri, kas mums atrodo primityvu, vaikui gali būti svarbu ir reikšminga. Be to, nereikia nuolat galvoti tik apie ugdymą, intelektą ir pan. Vaikas, visų pirma, turi gyventi. O kai kalbu apie filtrus, turiu omenyje, kad nebūtų filmukuose perteikiamos ydingos vertybės: pavyzdžiui, smurto; rodymo, jog stiprus, tas, kuris žemina ar pravardžiuoja, erzina kitus; graži moteris tik tam tikrų formų, su daug makiažo; melas ir manipuliacijos – tai, kas padeda pasiekti savo tikslų ir pan. O jei tas filmukas tiesiog paikas ar primityvus, bet vaikui patinka – puiku. Tikrai nereikia drausti.
– Dažnai tėvai, jausdami nostalgiją, pasiūlo vaikams senąją animaciją. Ar tai teisinga? Kiek ji atitinka šiuolaikinį gyvenimo tempą, vaiko poreikius?
– Vienprasmiško atsakymo čia nėra. Senoji animacija vieniems vaikams tinka, kitiems – ne. Tai priklauso nuo daugybės faktorių. Gerai jei tėvai pasiūlo, o vaikas gali pats nuspręsti. Ko nesiūlyčiau, kad vyrautų vien tik senoji animacija. Jei vaikas neturi iš ko pasirinkti, ir jei jis yra aktyvesnis, jam reikia vis naujos stimuliacijos, gali būti, kad senoji animacija neatitiks jo vidaus, ir jam gali kilti frustracija. Bet yra vaikų, kuriems ji tinka. Tad kaip ir visur, taip ir čia turi būti protingas balansas.
– Yra vaikų, kurie mieliau pasirenka žiūrėti reklamas ar Youtube įrašus, kurie jokios vertės neturi. Kodėl juos tas turinys traukia?
– Gali būti skirtingi faktoriai. Gal rodomi filmukai neatitinka vaiko vidaus ir tada jis renkasi alternatyvą: reklamas ar tai, kas jam atrodo gerokai patraukliau. Galbūt vaikui reikia daugiau naujos stimuliacijos, gal jis mažiau jos gauna. O Youtube kanale vaikai žiūri tai, kas atitinka jų vidų: juokingus vaizdelius, kovas. Jo pasirenkamas turinys parodo, ko vaikui trūksta. Gal trūksta smagumo gyvenime, draivo. Jei žiūri kovas, gal jaučiasi silpnesnis. Tėvai turėtų pažiūrėti ir išsiaiškinti, ko vaikui reikia už technologijos ribų.
– Yra kita grupė vaikų, kurie bijo filmukų. Kiek tai yra normalu?
– Jei tai yra vaikas iki 7 metų, tai yra normalu. Tai priklauso nuo vaiko jautrumo. Jautresnės nervų sistemos – tai nėra nei geriau, nei blogiau, ji tiesiog yra jautresnė. Jautresni vaikai daug stipriau, imliau reaguoja į tam tikrus dirgiklius. Vaikų, iki septynių metų, mąstymas yra labai imlus: ką pamato, tą ir priima. Jiems sunku nuo to atsiriboti, jie stipriai išgyvena emocijas. Ar reikia kreiptis dėl to pagalbos? Pagrindinis indikatorius turėtų būti, ar tai trukdo vaiko gyvenimui, ar ne. Jei vaikas apskritai pasidarė irzlesnis, jautresnis, jam sunku užmigti, bijo vienas miegoti, tada jau reikėtų kreiptis pagalbos, man artimas požiūris, jog problemų vaikai neišauga, problemos auga kartu su vaiku. Kuo didesnis vaikas, tuo didesnė bus problema, bet dažniausiai ji niekur neišnyks. Bet jei mes matome, kad vaikas bijo kažkokio konkretaus filmuko ar įtempto siužeto, bet visus kitus žiūri, arba apskritai nežiūri filmukų, šiuo metu tai jam neaktualu, bet tas nedaro įtakos jo savijautai, gyvenimo kokybei nerimauti nereikėtų. Galime palaukti ir pažiūrėti, kaip tai vystysis augant vaikui.
– Kaip veikia vaikus suaugusiųjų turinys?
– Iš tikrųjų veikia, ir tą labai pastebiu. Tai, ką vaikas nugirsta iš šono – per televizorių ar iš tėvų pokalbio – jam įsirašo į galvą net giliau negu kad mes tiesiogiai sakytume. Kai sakome tiesiogiai, įsijungia tam tikri filtrai. Kartais atrodo, kad vaikas negirdi, bet jis girdi. Ypač tai pastebėjau per karantiną, kai tėvai domėjosi esama situacija, kalbėdavosi ir pan. Ateidavo nemažai vaikų, kurie jautė didelę baimę, nerimą, kuris iš pirmo žvilgsnio neatrodė susijęs su situacija, bet analizuojant paaiškėdavo, kad kažkur kažką išgirdo. Aš siūlyčiau žinias, suaugusiųjų laidas pažiūrėti tada, kai vaikai suminga, kad ta informacija mažiau juos pasiektų.
– Teko girdėti, kad iki kokių 7 metų apskritai nerekomenduojama vaikams suaugusiųjų filmų. Kodėl?
– Aš šiam požiūriui pritariu. Ne veltui filmuose nurodomas rekomenduojamas amžius. Vaiko smegenys iki septynerių metų yra lanksčiausios. Yra sakoma, kad iki tada susiformuoja asmenybė. Todėl visa informacija, kuri patenka į vaiko smegenis, turi įtakos formavimuisi. Tad geriau, kad patektų tai, kas turi tinkamą turinį ir vertybes, nes tas turės reikšmingą įtaką vaiko gyvenimui.
– Kiek laiko trimečiai gali susikoncentruoti į filmuką?
– Labai įvairiai. Trimetis susikoncentruoti į užduotį, žaidimą gal iki 15-20 minučių, vidutiniškai tai gali padaryti apie 10 min, bet sėdėti prie televizoriaus kai kurie vaikai gali ir dvi valandas. Kita vertus, jei kalbėsime apie pilnametražius filmukus, vaikui kino teatre problema yra ne laikas, bet pats turinys. Tokiuose filmuose yra mažiau judesių, mažiau emocijų, ten reikia sekti turinį, todėl vaikui pasidaro ne tai kad nuobodu, bet per sunku, dėl to jis pameta motyvaciją. Reiktų labai žiūrėti, kam yra kurtas filmas. Todėl trimečiui eiti į kino teatrą yra dar ankstoka. Paprastai vaikai kino teatre pilnametražius filmukus pradeda bandyti žiūrėti, būdami 5 metų. Tačiau visiškai normalu, jog skirtingiems vaikams, skirtingu metu tam ateina metas.
– Neseniai buvo pasigirdę, kad tam tikri filmukai neva yra propagandos šaltiniai. Ar iš tiesų animacija gali vaiką taip paveikti?
– Manau, jog čia svarbus sveikas, kritinis mąstymas. Jei mes, suaugusieji, pažiūrėję savo akimis, nieko blogo nepamatome, tai ir vaiko pasąmonė nieko tokio neįžvelgs. Taip pat, mano manymu, svarbu sveikas balansas. Manau, jog vaikui nėra gerai, jei jam bus rodoma tik senoji animacija (nebent jei pats vaikas taip renkasi) ar išvis nerodomi filmukai. O tėvų didelis nerimas, dažnas aplinkos neigiamas vertinimas vaikui atneš daugiau žalos, nei filmukai. Vaikas negyvens vidury miško trobelėje. Tikėtina, kad jis gyvens visuomenėje. To reikėtų pamiršti, reikėtų jį mokyti gyventi tokiame pasaulyje, koks jis dabar yra, o ne kažkada buvo, padėti įgyti reikiamus įgūdžius, išmokti atsirinkti. Jei vaikas neturės šių įgūdžių, jam bus sunku.