Manipuliacijos, bandant prisikviesti dėmesį, gali būti įvairios. Nuo priminimo apie apmokėtas vestuves, nupirktą butą arba mašiną, iki pagalbos šauksmą „mirštant“: manipuliuojama savo pačių sveikata.
Žinoma, būna ir kitokių atvejų. Pasitaiko, kad suaugę vaikai atsisako kurti savo gyvenimą ir yra tarsi priklausomi nuo savo tėvų, visą laiką leidžia su jais. Ką daryti, jei jūsų partneris toks? Ir ką daryti su tėvų mirties baime, kuri aplanko daugelį?
Apie tai pasakoja gydytoja psichoterapeutė Rasa Audickienė. Ji ne tik pataria, ką daryti šiose situacijose, bet ir paaiškina tokių santykių kilmę.
– Ar galėtumėte pasakyti, kad vaikų ir tėvų santykiai turi tam tikrą cikliškumą? Tikriausiai natūraliai suaugę vaikai turėtų turėti visai kitokį santykį su tėvais nei mažamečiai?
– Tikrai taip. Auga vaikai, keičiasi ir tarpusavio santykiai. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam daugiau reikia pagalbos. Kuo didesnis, tuo savarankiškesnis.
O su savarankiškumu būna taip: kiek tėvai leis vaikams klysti ir mokytis. Tai ir trisdešimtmetis gali būti su paauglio pasaulėžiūra.
Jei tėvai sugebės patenkinti vaiko bazinius emocinius poreikius – suaugęs žmogus bus laimingesnis ir gyvenime patirs mažiau kančios. Ar vaikas mažametis, ar suaugęs – baziniai emociniai poreikiai tokie patys, tik keičiasi, kas tuos poreikius tenkina. Ar asmuo pats sau, ar sutuoktinis, draugai, tėvai, augintiniai.
Kai tėvai sensta, atsiranda sveikatos problemos, santykis ir vėl keičiasi. Vaikai tampa globėjais.
– Koks suaugusių vaikų ir tėvų santykis yra „teisingas“? Kokios neišvengiamos tokių santykių sudėtinės dalys?
– Santykis teisingiausias tuomet, kai yra patenkinami jau minėtieji baziniai emociniai poreikiai. Tai saugumas, prisirišimas, artumas, priėmimas, autonomija, kompetencija, identitetas, laisvė reikšti emocijas ir poreikius, realistiškos ribos, žaismingumas, spontaniškumas, teisingumas. Pastarasis ypatingai svarbus, kaip ir saugumas.
Jei tėvai vaikui suteiks saugumo, bet nekontroliuos, išlaikys realistines ribas – santykis bus šiltas, draugiškas, sveikas. Deja, gyvenime ir darbe tą matau ypatingai retai.
Dažniausias variantas, kad tėvai kontroliuoja vaikus, tada jau užaugę vaikai kontroliuoja savus vaikus ir t.t. Ir sukasi kartos, kur galų gale kažkuris kartos vaikas pasako „stop“, nukeliauja į psichoterapiją ir kančios ratas užsidaro.
Kitas kraštutinumas – kai vaikui nesuteikiamos ribos. Viskas galima. Tuomet labai stipriai nukenčia saugumo poreikis ir vaikai užauga per anksti. Perima tėvų pareigas: pradeda kontroliuoti, ką tik įmanoma, pavyzdžiui, tvarko namus, gamina valgyti, pradeda kontroliuoti mitybą (prasideda valgymo sutrikimai), kad gautų kuo daugiau saugumo jausmo, kurio negauna iš tėvų.
– Deja, ne visi santykiai grįsti pagarba, ribų gerbimu. Tėvai suaugusiems vaikams neretai nori nurodinėti, kontroliuoti jų gyvenimą. Ar kaip psichoterapeutė dažnai girdite tokių suaugusių vaikų skundų?
Kontrolė – pati dažniausia problema, dėl ko šeimos, sutuoktiniai, tėvai su vaikais kreipiasi į terapiją. Tie patys suaugę vaikai, kurie buvo kontroliuojami, pradeda kontroliuoti senus tėvus. Neleidžia rinktis, kur gyventi, kaip leisti laiką, kaip gydytis ir t.t.
Paskutinis perdėtos kontrolės atvejis sutiktas darbe, kai sūnus pardavė milžinišką mamos namą ir nupirko naują mažesnį. Viskas tvarkoje, mamai padėjo, gražu.
O problema tame, kad sūnus iš senų namų mamai neleido nei vieno patinkančio daikto pasiimti. Mat jie pasenę, nestilingi, negražūs. Ir naujieji namai mamai labai nejaukūs.
Senjorams labai sunku keisti gyvenamąją aplinką. O kai nieko nėra malonaus ar jaukaus, vystosi sutrikimai. Sutriko mamos miegas, atsirado nerimas. Ir tokių istorijų ne viena ir ne dvi.
– Sakote, kad toks tėvų elgesys keliauja iš kartos į kartą?
– Taip, tai atsitiko, nes jų tėvai buvo kontroliuojami. Taip užaugo, taip išmoko ir kitaip net neįsivaizduoja. Elgesio modeliai „paveldimi“ iš kartos į kartą.
Be kontrolės egzistuoja ir daugiau disfunkcinių elgesių, kaip mano vadinamasis „aukos sindromas“. Kai asmuo save pateikia kaip vargšą, silpną, nepajėgų ir tokiu būdu gauna naudos: dėmesio, pagalbos.