„Tema labai sunki, bet apie ją kalbėti būtina, kad mes visi suprastume, ką iš tikrųjų tenka išgyvena tėvams, netekusiems vaikų. Vaiko netektis iš tiesų tikriausiai yra labiausiai sukrečiantis įvykis, ir gedėjimas dažniausiai taip pat būna sunkus ir komplikuotas“, – laidoje Delfi Rytas kalbėjo psichoterapeutė.
Pirmiausia vaiką praradę tėvai dažniausiai išgyvena neigimą. Jiems sunku suvokti, kas atsitiko. Tuo metu ir aplinkiniams gali atrodyti, kad jie su savo skausmu pakankamai gerai tvarkosi.
„Tačiau sudėtingiausias momentas tikriausiai dar tik priešakyje – kai tėvai po truputį ima suvokti, kad baisiausia, kas galėjo įvykti jų gyvenime, ir įvyko. Tuomet atsiveria begalinis sielvartas, jausmų sumaištis, juos užgriūna tokie sunkūs jausmai, kad nieko panašaus gyvenime jie tikriausiai nebuvo patyrę. Tai – ir neteisingumo jausmas, ir tuštuma, ir pyktis, ir kaltė. Tai yra patys sudėtingiausi jausmai. Jausmas tikriausiai yra toks, kad mirus vaikui atrodo, jog numirė dalis tavęs paties. O kaip pradėti gyventi iš naujo – tai yra procesas“, – sakė D. Jasiulaitienė.
Gedėjimas yra labai individualus. Kai kurie tėvai, pasak jos, yra linkę užsidaryti savyje, kiti ieško pagalbos. Ir netgi šeimoje, poroje abu tėvai gali ir labai dažnai gedi skirtingai. Dažnai tokiai porai tenka išgyventi ir antrinę šeimos krizę, kuomet suprasti vienas kitą, vieno kito jausmus yra labai sunku.
„Vengimas kalbėti apie savo jausmus ilgainiui gali atvesti prie jausmų sustingimo ir užstrigimo gedėjime. Jeigu šeimoje auga kiti vaikai, jie netgi gali išgyventi tam tikrą gyvų tėvų netektį. Jeigu jie panyra į depresiją, beprasmybės jausmą, emociškai jie tampa kitaip pasiekiami. Todėl artimųjų ar draugų rate iš tikrųjų labai svarbu stebėti, kas vyksta su gedinčiu žmogumi“, – kalbėjo laidos pašnekovė.
Anot jos, normalu, kad gedėjimas po vaiko netekties užtrunka, tačiau jei po dvejų metų žmogus vis dar paniręs į depresyvius, sunkius jausmus, jei yra užsidaręs, tikėtina, kad jis yra užstrigęs ir jam reikalinga pagalba.
Psichoterapeutė apgailestavo, kad mūsų visuomenėje vis dar vengiama kalbėti ir apie kito, ir apie savo sunkius jausmus. Tačiau tokiu atveju svarbiausia išdrįsti ir leisti gedinčiam žmogui pajausti, kad esate šalia. Kas bebūtumėte – ar šeimos narys, ar bendradarbis.
„ Svarbu leisti žmogui pajausti, kad jis gali atsiverti, gali apie tai kalbėti. Kartais žmogus pats bėga nuo to, bet jei pastebim, kad tas žmogus tapo nebepasiekiamas, užsidaręs, paskatinkime, kad jis kreiptųsi pagalbos ir specialistų padedamas galėtų prisiliesti prie pačių sunkiausių savo jausmų“, – patarė D. Jasiulaitienė.
Labai dažnai pora gedi skirtingai, dėl to išgyvena krizę, kai kurios poros, nebegalėdamos vienas kito palaikyti, net ir skiriasi. Todėl labai svarbu kreiptis pagalbos.
„Didelė laimė, kai toks supratimas ir palaikymas šeimoje. Tada pora tikrai gali išgedėti ir patys, be pagalbos. Jeigu jie išdrįsta kalbėti, verkti, nevengti kalbėti apie savo mirusį vaiką, nes tas kalbėjimas yra labai labai svarbus.
Dažnai, kai tėvai praeina tą neigimo stadiją ir jau gali pradėti kalbėti, jie sako, kad tą pačią netektį išgyvena tarsi filmą, kurio visas detales galvoje vis suka ir suka. Atrodo, kad šalia esant labai sunku, gal jau atrodo, kad užteks, nebekalbėkime apie tai, bet iš tiesų tas filmo sukimas yra labai svarbus ir ilgainiui padeda. Pamažu ateina jausmas, kad aš galiu tai išgyventi. Ir kai tas jausmas ateina, žmogus jau turi į kažką atsispirti“, – kalbėjo D. Jasiulaitienė.
Psichoterapeutė sakė, kad skausmas netekus vaiko – visam gyvenimui, negalima jo iki galo išgedėti. Tačiau galėti toliau išgyventi yra labai svarbu – dėl savęs, dėl savo artimųjų, dėl kitų vaikų. Todėl ji labai kviečia kreiptis pagalbos.
Šuo metu yra renkama grupė tėvams, netekusiems vaikų. Norinčius prisijungti D. Jasiulaitienė pakvietė rašyti jai asmeniškai e. paštu: daiva.jasiulaitiene@gmail.com, arba kreiptis į Vilniaus psichoterapijos namus. Visą informaciją apie grupę galima rasti ir jų „Facebook“ paskyroje.
Viso pokalbio su psichoterapeute kviečiame klausytis laidoje Delfi Rytas, nuo 17 min. 40 sek.