Štai kelių žmonių pasakojimai apie gyvenimą santuokoje, kurioje nėra sekso:
„Daug metų gyvenu santuokoje, kurioje tam tikrais laikotarpiais iš mūsų gyvenimo dingdavo seksas. Dabar mano libido sumažėjo, o penis nebepatiria visavertės erekcijos (nebent noriu šlapintis 4 val. ryto). Vis dėlto mūsų santuokoje yra (ir visada buvo) abipusė pagarba, meilė ir intymumas. Vieniems žmonėms seksas yra labai svarbus, kitiems mažiau svarbus – pasaulis įvairus.“
„Mes su žmona nesimylime reguliariai, bet, po galais, čia – mano namai. Jei išsiskirtume, netekčiau geriausios savo draugės – seksas tikrai to nevertas. Pornografijos svetainė nemokama, o 15 metų draugystės, savi pokštai, prisiminimai, juokas, žmogus, su kuriuo gali žiūrėti prastus siaubo filmo, man yra neįkainojama.“
„Mūsų santuoka nėra visiškai be sekso, kita vertus, arti to. Dabar 2023-ieji, šiemet mes su partneriu, su kuriuo gyvename kartu 10 metų, mylėjomės vos kelis kartus (iš tiesų vieną kartą). Tikrai nesame nelaimingi – turime tris vaikus, dirbame skirtingoms pamainomis, bet susideriname. Po teisybei, niekada neturime privatumo – jei užsirakiname miegamojo duris, vaikai ima belsti, o girdint, kaip vaikai šaukia už durų, akimirksniu dingsta noras mylėtis. Neturime žmogaus, kuris galėtų prižiūrėti mūsų vaikus. Visi drauge praleidžiame daug laiko – savaitgaliais einame pavalgyti, į kokius nors renginius. Ar norėtume daugiau sekso? Be abejo. Mes tiesiog kantriai laukiame, kol vaikai ūgtelės ir galėsime reguliariai mylėtis.
Manau, baisėdamiesi santuokomis be sekso žmonės pamiršta, kad tuokiamasi visam gyvenimui, o tai – ilgas laikas. Žmonės suserga, daug dirba, pavargsta nuo vaikų, dar ir hormonai iškrečia kiaulystę (nelemta menopauzė). Reikia daug kalbėtis, kad kitas nesijaustų visiškai apleistas. Bet jei partneriai bus pervargę, kartais taip tiesiog nutinka, tai būna tiesiog tokia santykių fazė.“
„Vis dar gyvenu santuokoje be sekso, nežinau, ką daryti. Praėjo beveik treji metai, o viskas prasidėjo, kai ji parkrito ir susižeidė nugarą. Atliko kelias operacijas, bet nė viena nepadėjo. Ji visiškai nebenori intymumo, dėl to negaliu jos kaltinti, bet kaipgi aš? Toks gyvenimas nė iš tolo nepanašus į mano įsivaizdavimą, kaip gyvensiu. Myliu ją, negalvoju jos palikti – negalėčiau šitaip pasielgti. Labiausiai pasiilgstu kito žmogaus šilumos, kai gulėdavome stipriai apsikabinę.“
„Su vyru gyvename 15 metų, o prieš kelerius metus mūsų gyvenime praktiškai nebeliko sekso. Mano libido visada buvo žemas, tad nepasakyčiau, kad iš mano gyvenimo dingo kertinis akmuo. Abu patyrėme daug sunkumų ir likome kartu. Jis – geriausias mano draugas, nepaliko manęs, kai man buvo pašlijusi psichinė sveikata, o aš palaikiau jį, kad nepasiduotų ir liptų iš depresijos. Mes vienas kitą mylime, palaikome, tai svarbiau nei retkarčiais sugulti.“
„Mano žmona buvo neįgali ketverius metus, aš jos nepalikau. Mūsų santuoka nebuvo grindžiama seksu, seksas ją dar pagerino. Jeigu ji būtų gyvenusi ilgiau, niekas nebūtų pasikeitę. Tebemyliu ją ir kasdien ilgiuosi.“
„Daugiau nei 20 metų gyvenau santuokoje be sekso, nes be galo myliu žmoną. Vis dėlto tai mane sužlugdė ir padarė negrąžinamos žalos mūsų santykiams. Priežastis nebuvo liga – tai buvo keistos paauglystėje bažnyčios įskiepytos nuostatos ir jos siekis „būti gera žmona ir motina“. Tai pakirto mano savivertę ir gebėjimą mėgautis seksu. Galiausiai ji įveikė savo „vidinius suvaržymus“, tačiau aš nebegaliu atstatyti padarytos žalos. Dabar gyvename be sekso ne todėl, kad ji to nenori, o todėl, kad manyje kažkas perdegė. Mes tebemylime vienas kitą, tik veikiau esame draugai, gyvenantys kartu, o ne mylimieji.“
„Gyvenu santuokoje be sekso – mylimės labai retai, pakaktų vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų ji inicijavo seksą. Daug kartų prašiau jos pasikonsultuoti su gydytoju ar terapeutu, nes tai kenkia mūsų santykiams. Jos netraukia joks seksualinis malonumas. Tai – našta, kurią nešu, nes fiziniai prisilietimai ir intymumas man yra meilės išraiška. Nepalieku jos, nes daviau priesaiką, įsipareigojau, bet kasdien meldžiuosi, kad jos įsitikinimai pasikeistų ir ji su kuo nors pasikalbėtų.“
„Mano žmona jaunystėje sirgo vėžiu, o nuo vaistų jai anksti prasidėjo menopauzė. Tai turėjo padarinių ir dėl to neliko libido. Taigi, pastaruosius šešerius metus gyvename be sekso. Žinoma, niekada neinicijuoju pokalbio apie tai (ypač pradžioje, kai bandėme mylėtis, nes tai teikė jai daug skausmo). Likau su ja gyventi, nes myliu ją, be to, jai reikia žmogaus, kuris tikrai ją mylėtų ir rūpintųsi. Dėl tokių aplinkybių ir gyvenu santuokoje be sekso.“