Kartais būti gerais seneliais nepavyksta dėl kartų skirtumų. Kas galėjo numanyti, kad pasaulis taip sparčiai ir drastiškai pasikeis, tarp kartų atverdamas tikrą prarają? Jeigu seneliai ne vieną dešimtmetį jautėsi viską žinantys geriausiai ir besielgiantys teisingiausiai, natūralu, kad užleisti savo pozicijų ir pasiduoti be kovos neketina. Būna ir atvirkščiai: kurį laiką diktavę savo taisykles, seneliai panorsta būti viską leidžiančiais ir lepinančiais iki negalėjimo, taip niekais paversdami tėvų pastangas auklėti savo mažuosius.
Kad ir kas lemtų senelių neretai daromas klaidas, pravartu susipažinti su didžiausiomis ir kritiškai įvertinti savo ar šeimos narių elgesį.
1. Senus laikus menantys ir jais gyvenantys seneliai
Senamadiški seneliai anūkams gali būti tikrai įdomūs – dalintis sukaupta patirtimi, žiniomis, išmokyti įdomių dalykų ir padėti jaunajai kartai skiepijant laikui nepavaldžias vertybes. Tik ne visada tai, kas sena, yra gerai. Progresas mūsų gyvenime neišvengiamas, tad seneliai neturėtų tikėtis, kad jų anūkai atitiks tėvų seniai atmestus standartus. Verta paminėti kelias problemų neretai keliančias sritis.
Seniau vaikai buvo gal ir matomi, bet nelabai girdimi. Šiandien dauguma tėvų kaip tik nori, kad jų vaikai išmoktų kalbėti apie savo jausmus, poreikius, išsakyti nuomonę. Gerbtų autoritetus, tačiau jų nebijotų. Tėvai be vargo toleruoja tai, ką seno sukirpimo seneliai vadina „akių draskymu“ ir „nepagarba vyresniems“.
Vyresnė karta įpratusi manyti, kad argumentas „nes aš taip pasakiau“ pakankamas. Jie nejaučia poreikio argumentuoti ar paaiškinti savo veiksmų. Šiandien dauguma tėvų stengiasi kuo išsamiau vaikams paaiškinti savo sprendimus. Kaip ir seniau, tikisi atžalų paklusnumo, tačiau ne aklo.
Buvo laikai, kai vaikai iš esmės būdavo paliekami augti savarankiškai. Retas kuris tėvas detaliai domėjosi, kaip vaikui sekasi mokykloje ar už jos ribų. Galbūt dėl to vaikai augo savarankiškesni, tačiau kontrolės stygius neretai pridarydavo ir bėdų.
Seniau buvo tikimasi, kad vaikai dirbs – ir kalbame ne apie pareigą išnešti šiukšles. Tai buvo sunkūs fiziniai darbai, neretai neskaičiuojant valandų. Galbūt iš šiuolaikinių vaikų ir natūralu tikėtis daugiau pagalbos, bet tiesa ta, kad jie auga visai kitokiame pasaulyje.
Dauguma šiuolaikinių vaikų patiria didžiulį akademinį spaudimą, mokslams tenka skirti žymiai daugiau laiko nei seniau. Tėvų noras – pasirūpinti, kad atžalos galėtų visas jėgas ir laiką skirti mokslui ir kitai ugdančiai veiklai, pavyzdžiui, muzikai ar sportui, o ne vargtų su namų ruošos darbais.
2. Pernelyg įkyrūs seneliai
Kai kurie seneliai niekaip negali atsibūti su vaikais ir anūkais. Jie privalo dalyvauti visose šventėse, išvykose, kartu atostogauti. Kartais jaunoji karta tuo visai džiaugiasi. Pavyzdžiui, kelių kartų atostogos turi savų privalumų, kad ir tai, kad seneliai gali prižiūrėti mažuosius, tad tėvai tikrai pasijunta kaip per tikras atostogas. Visgi pasitaiko atvejų, kai tėvai su seneliais savo atžalomis taip dažnai dalintis nenori, o įkyrus dėmesys netgi erzina.
Be to, geri seneliai visada prisimena, kad jie ne vieninteliai seneliai. Anūkus reikia dalintis su kitais seneliais, ypač per vaikų atostogas. Vienas iš nemaloniausių dalykui vaikui – jausti, kad tėčio ir mamos tėvai konkuruoja tarpusavyje ir visomis išgalėmis stengiasi išsikovoti jo prielankumą.
Natūralu norėti su anūkais leisti atostogas, tačiau yra būdų tai pasiekti ir netampant savanaudžiais. Kartais bendros šeimos šventės tikrai puiki mintis, bet toks formatas gali nepasiteisinti su didelėmis šeimomis (dėl logistinių priežasčių). Yra daug kitų būdų, kaip išspręsti atostogų klausimą, įskaitant lankymo grafikus ir kitus sprendimus.
3. Pokyčiams besipriešinantys seneliai
Vaikų auginimas nuo tada, kai seneliai buvo tik tėvai, drastiškai pakito. Tai reiškia, kad, užuot viską darę pagal save, su anūkais turi elgtis taip, kaip priimtina būtent dabar. Pavyzdžiui, kalbant apie naujagimius, jų nevalia miegui guldyti ant pilvelio, nes padidėja staigaus kūdikio mirties sindromo rizika. Niekas alkoholiu nebegydo gyjančios bambos, nepudruoja talku užpakaliukų ir nedaro kitų nesąmonių.
Seneliai privalo suprasti, kad vaikų auginimo pokyčiai atsirado ne šiaip sau, o ieškant to, kas geriausia mažylių sveikatai ir saugumui. Seneliai, norintys neatsilikti nuo pasikeitimų, vos sulaukę pirmojo anūko gali užsirašyti į senelių kursus (taip, organizuojami ir tokie).
Kalbant apie vyresnius anūkus, seneliai turėtų gerbti instrukcijas mitybos ir miego klausimais, taip pat iš esmės neprieštarauti tėvų nustatytai tvarkai. Priversti vaiką laiku eiti miegoti – gana sunku, ypač po apsilankymo pas senelius, jeigu ten negalioja absoliučiai jokios taisyklės.
4. Skirtumų negerbiantys seneliai
Susikirtus kartoms, vyresnioji karta jaunesniems neretai pareiškia „Aš jus auklėjau visai ne taip“.
Štai jums naujiena: suaugę žmonės patys priima sprendimus, kartais dėl dalykų, kurių buvo mokomi vaikystėje, vėliau pakeičia nuomonę. Tai galioja tiek suaugusiems vaikams, tiek anūkams. Kartais vaikai ar anūkai pasirenka išpažinti kitą tikėjimą. Kartais šeimoje išsiskiria politinės pažiūros. Kartais – tiesiog požiūris į gyvenimą.
Dauguma tėvų stengiasi išmokyti savo vaikus mąstyti savo galva. Seneliai turi išmokti gerbti tokių pastangų rezultatus.
5. Teisiantys ir vertinantys seneliai
Auginti vaikus – labai sunkus ir atsakingas darbas, o vaikai nusipelno mūsų palaikymo visais gyvenimo atvejais. Jaunesni tėvai itin jautriai reaguoja į bet kokius bandymus jiems aiškinti, jog kažką turėtų daryti kitaip. Be to, tikrai nėra taip, kad seneliai visada viską žino geriausiai. Patyrę seneliai neretai pripažįsta, jog kartais klysta patys ir nėra visažiniai. Greičiausiai dėl to, jog prisimena, kad ir jų tėvai kartais klydo, kaip ir klydo jie patys, nepaklausę savo tėvų patarimų.
Netiesioginė kritika taip pat gali būti labai skaudi. Sarkastiškos pastabos ar šmaikštūs pastebėjimai jautresnius tėvus gali labai supykdyti ir įskaudinti. Daug nemalonių emocijų sukelia lyginimas: niekada anūko rezultatų nelyginkite su kitų vaikų.
6. Pasakyti „ne“ negalintys seneliai
Senelių teisė lepinti anūkus tarsi nerašyta mūsų kultūros taisyklė, tačiau tikrai gerų senelių meilė ir rūpestis turi sveikas ribas. Seneliai, nemokantys savo anūkams pasakyti „ne“, užtraukia gėdą visiems seneliams.
Tiesiog būtina mokėti pasakyti „ne“, kai anūkai prašo kažko, ko tėvai tikrai neleistų – ar tai būtų saldumynas, ar papildoma valanda įbedus nosį į televizorių. Žinoma, „ne“ būtinas ir tais atvejais, kai prašymo patenkinimas gali sukelti grėsmę vaiko sveikatai ar saugumui. Kalbant apie dovanų reikalavimą, seneliai taip pat kartais turėtų nepaklusti. Kaip ten bebūtų, geri seneliai vis tiek dažniau mylimiems anūkams sako „taip“.