Apie tai, kaip vaikus mokyti atskirti teises ir pareigas bei susidraugauti su atšiauriai skambančiu „ne“, kalbasi vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Pokalbyje dalyvauja ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, knygų apžvalgininkė, tinklaraščio apie augalus, sodą ir knygas „Žydi žaliuoja“ autorė Agnė Skučaitė-Leonavičienė ir jos sūnus Mykolas bei dailininkė Sigute Ach. Pokalbį įkvėpė debiutinė Vaivos Rutkauskaitės ir Linos Ribinskės paveikslėlių knyga „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“.
– Sigute, organizuojate kūrybines dirbtuves vaikams ugdymo įstaigose skirtinguose Lietuvos miestuose. Pasidalinkite, kokias tendencijas pastebėjote tų susitikimų metu? Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?
– Dabar yra jaučiamas didesnis išsisluoksniavimas nei bet kada anksčiau – daugėja tėvų, kurie daug laiko prasmingai leidžia su savo vaikais, bet nemažai ir šeimų, neturinčių bendrų užsiėmimų kartu. Per dvidešimt metų, kuriuos jau užsiimu šia veikla, pastebiu pokytį vaikuose – gana dažnai tenka sutikti mažuosius, pasyviai ir nuolatos mirkstančius informaciniame sraute. Mano nuomone, informacijos srautas yra naudingas tik tol, kol mes jį galime apmąstyti. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei be perstojo į save kimštume maistą, tačiau, deja, dar nežinome, koks yra į mus nuolat plūstančios informacijos poveikis, mes nuo jos dar nemokame apsisaugoti.
– Agne, knygoje „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ „mama“ ir „tėtis“ yra laikomi vienais seniausių ir išmintingiausių žodžių. Kaip manote, kaip tėvams nepasimesti tarp skirtingų auklėjimo principų ir išties vaikus auginti išmintingai?
– Visų pirma, tėvai turėtų atsipalaiduoti ir nekelti sau labai aukštų reikalavimų. Taip pat vertėtų prisiminti senovės rytiečių tiesą, pagal kurią išminties šaltinis yra tyrumas. Kiekviename iš mūsų gyvena tas tyras vaikas, kuriame slypi išmintis. Kai kyla stresas arba nežinome, ką daryti, įsiklausykime į ta vidinį vaiką, jo tyrumą, ir jis mums pasakys patį geriausią sprendimą. Manau, kad šis principas galioja ir auklėjant vaikus.
– Giedre, iš kur kyla situacijos, kuomet vaikas atstumiamas, jo artimoje šeimos ar draugų aplinkoje jam imama dažniau sakyti „ne“ nei „taip“?
– Žodis „ne“ gali sukelti įtampą, nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, situacija, kuomet vaikai žaidžia kieme ir vienas iš jų nuolat kartoja, jog nenori žaisti vieno ar kito žaidimo, nenori susitarti su kitais – tokį vaiko elgesį gali lemti pasitikėjimo savimi stoka, žema savivertė, jis gali nedrįsti bandyti naujų vaidmenų, nedrįsti pasirodyti jam neįprastai. Visada atkreipiu dėmesį, jei vaikai sako „nemoku“ ar „nenoriu“ – jie taip save stabdo, o tai dažnai gali reikšti krentančią savivertę, neužtikrintumą. Taip gali nutikti ir dėl santykio su suaugusiuoju ar draugu nebuvimo – tuomet neigimas atlieka apsauginę funkciją, tokiu būdu tikrinant potencialaus santykio ribas, saugumą. Nedrąsiai ir nenoriai vaikas gali elgtis ir dėl juntamų išankstinių nuostatų iš suaugusiojo ar kito vaiko, kuris bendrauti su mažamečiu pradeda jau įsitikinęs, kad jis negeras, kažko nemoka, yra nepakankamai gudrus ar drąsus. Tokį požiūrį, net jei jis išreikštas per pašnekovo žvilgsnį ar įsitempusį kūną, vaikai labai greitai pajunta ir nori atsitraukti.
– Sigute, menininkai taip pat dažnai susiduria su savęs ribojimu: „nemoku“, „negaliu“. Koks jūsų požiūris į tai iš suaugusiojo perspektyvos?
– Akistata su „ne“ suaugusiuosius taip pat labai greitai sugrąžina į vaikystę, tai yra tiesioginis tiltas į kiekvieno iš mūsų viduje tūnantį vidinį vaiką. Suaugęs žmogus turi daugiau galimybių gudrauti, apgaudinėti kitus ir save, paslapčiomis, kai niekas nemato, elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip iš jo tikimasi. Taip daro ir vaikai, kai jų nematome, tad mes nedaug užaugame. Menininkai leidžia sau neužaugti ir išdrįsti vaidinti keistuolius – tuo pasiteisindami jie turi galimybę pasielgti keistai ar nepriimtinai.
– Agne, o ką daryti, kad vaikai visada žydėtų ir žaliuotų, o ne raudonuotų iš pykčio? Gal jiems visada reikėtų sakyti „taip“ ir tada nebus jokių problemų?
Agnė: Vaikų ir daržovių auginimas turi kur kas daugiau panašumų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auginant daržoves, kaip ir vaikus, yra keli pagrindiniai principai. Pirmasis – didžiausias dėmesys, šiluma, rūpestis reikalingas pasėtai ir dygstančiai sėklelei. Vėliau ta sėklelė tampa didesniu daigu, kuriam reikia prisitaikyti prie aplinkos, todėl jo neišplėšiame iš vazono, o pamažu jį grūdiname. Jeigu vaikams visą laiką sakysime tik „taip“ – bus toks pat efektas, kaip iš šiltnamio augalą išnešus tiesiai į šaltą lauką. Augalai, kaip ir vaikai, geriausiai auga tada, kai yra laistomi (vandeniu arba įvertinimais, pagyrimais) retai, bet gausiai. Jeigu laistysime trumpai, bet dažnai – jų šaknys bus silpnos. Tėvai vaikams privalo sakyti „ne“ ir nubrėžti aiškias elgesio ribas. Labai tinka pavyzdys iš V. Rutkauskaitės knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ – su žodžiu „ne“ lengviau susidraugauti tada, kai jam kompaniją palaiko „bet“, „nes“, „o“, „todėl“, „tačiau“ ir kiti aiškinamieji žodžiai.
Giedrė: Jei vaikams nenubrėžiamos aiškios ribos ir į visus jų norus atsakoma teigiamai, jie pradeda galvoti: „Tai ko gi dar aš noriu?“ Vaikas, kuris gauna viską, ko tik paprašo, nebejuda į priekį, o užstringa galvodamas: „Kaip aš dar praplėsiu savo ribas?“, nebelieka situacijų, kuriose jis gali užsigrūdinti savo asmenybę, išmokti naudingų dalykų. Tėvai, vaiko ugdyme pernelyg dažnai sakantys „taip“, patys kasasi duobę.
Mykolas: Turi būti pusiausvyra. Jeigu vaikas visą laiką kartoja „noriu, noriu noriu“, tėvai išsikrausto iš proto. O jeigu tėvai sako tik „ne, ne, ne“, vaiko gyvenimas sugenda.
– Giedre, esate pasidalinusi mintimi, kad vaikai negirdi žodžio „ne“. Jei vaikui sakai „nebėk“, jis vis tiek bėga. Kodėl ir kaip tai atsitinka?
– Suaugusiųjų smegenys yra sudėtingesnės ir labiau išsivysčiusios nei vaikų. Pastarieji išgirdę neiginį jį gali suprasti kaip teiginį. Taip yra, nes vaikai pirmiausia įsimena žodžių prasmes, o ne priešdėlius ar galūnes. Jei jiems sakome „negalima, nebėk, nedaryk“, jie šią informaciją priima kaip „galima, bėk, daryk“. Todėl bendraujant su vaikais reikėtų pakankamai atidžiai atsirinkti žodžius, atspindinčius tai, ką jiems norite pasakyti iš tiesų, pavyzdžiui: „tyliau“, „prašau eiti ramiau“, „būk atsargus“ ir panašiai. Vertėtų stengtis aiškiau komunikuoti apie taisykles, kodėl jos tokios, kodėl jos reikalingos. Svarbu ne tik vaiką sudrausminti, tačiau ir įsigilinti, kokį jausmą jis išgyvena konkrečioje situacijoje, nes stiprių ir nemalonių jausmų antplūdis dažnai tampa priešgyniavimo priežastimi. Vaikai yra labai jausmingi, o suaugusieji jų jausmus dažnai bando prislopinti, liepdami nepykti ar neverkti. Svarbu išmokti atpažinti tiek vaiko, tiek savo emocijas, jų neslėpti – tokiu būdu bendravimas taps atviresnis ir lankstesnis.