Specialistė neneigė, kad ribos vaikų ugdyme išties yra reikalingos, nes tai svari pagalba tėvams parodant vaikui, kas mūsų visuomenėje, šeimoje yra priimtina, o kas ne. Tačiau pasiūlė pirmiau išbandyti kitus būdus.
„Aš būčiau linkusi prie nuomonės, kad tų ribų vaikų ugdyme būtų kuo mažiau, bet tik dėl to, kad yra efektyvesnių būdų, kaip galima vaiką išmokyti vienokių ar kitokių dalykų? – sakė V. Ivaniukaitė. – Jeigu vaikas kažką daro netinkamai, pavyzdžiui, nesusitvarko kambario, neparuošia namų darbų, labiau kviesčiau pirmiausia savęs paklausti: kaip galiu tam vaikui padėti išmokti, padėti suprasti? Nes tai, kas mums savaime suprantama, vaikams – nebūtinai. O kai jau išbandyta visa pagalba, vizuali informacija, parodyta savo pavyzdžiu, jau tada galima sakyti: viskas, pasiduodu, ir keliauti prie ribų. Iš tiesų vaikams tų ribų net neprireikia, nes per žaidimus, per mokymąsi užtenka [suprasti, kaip dera elgtis].“
Anot jos, nustatydami ribas tėvai vaikui „sudėlioja“ pasaulį, taip jie veda vaiką į suaugusiųjų gyvenimą.
Norint, kad vaikas laikytųsi tam tikrų taisyklių, V. Ivaniukaitė rekomenduoja draudimus visada pakeisti teigiamais raginimais. „Tai, ką sakote, kad daryti negalima (negalima svetainėje valgyti ledų!), perverskite į tai, kas galima (gali poniškai atsisėsti ir ledus suvalgyti virtuvėje), – patarimu dalijosi laidos pašnekovė. – O jei išbandę visus A, B, C matome, kad jau viskas, reikia brėžti ribą, tuomet reikia aiškiai iškomunikuoti vaikui, koks mano lūkestis, kokia sąlyga, kaip susitarėm. Taigi labai aiškiai pasakykite, be jokių pamokslų: mes svetainėje ledų nevalgome.“
Blogiausia, jei šeimoje vaikams taikomos ribos išsiskiria – tėtis leidžia daugiau, mama mažiau arba atvirkščiai. Specialistė rekomenduoja kiek įmanoma tas ribas suvienodinti ir pasistengti priimti kompromisą.
„Jeigu kyla kokių nors nesusikalbėjimų, pavyzdžiui, jei tėtis sako, kad per savaitę galima suvalgyti 10 saldainių, o mama – kad tik 2, tuomet sudedame, padaliname iš dviejų ir galbūt šeimoje tegul būna leidžiama suvalgyti 6 saldainius, – patarė V. Ivaniukaitė. – Bet ribos pas močiutę, mokykloje, darželyje, būrelyje tikrai gali būti skirtingos, ir vaikas nepasimes. Jau vienerių metų mažylis puikiai žino, pas ką geriau eiti – pas mamą ar tėtį, jei nori ko nors saldaus ar kažko kito. Vaikai tikrai labai geba gerai prisitaikyti, todėl, tarkim, darželyje elgiasi vienaip, nes ten yra vienos taisyklės, o kai grįžta namo, labai dažnai paleidžia visas emocijas, nes prie tėvų yra visai kitas pasaulis. Tai labai sveikintina, nes ir mes, suaugusieji, turime prisitaikyti prie įvairiausių aplinkų, pavyzdžiui, kaip mes dūksim namie ir kaip elgsimės darbe. Tai taip vaikai mokosi nuo mažų dienų. Ir tos skirtingos ribos yra savaime suprantamas dalykas. Tik mamai ir tėčiui būtų labai gerai, kad jos bent šiek tiek susivienodintų, jeigu kalbame apie tokius esminius dalykus, kaip dienos rutina, leidžiamų saldumynų kiekis, ekranų laikas ar pan.“
Jeigu vis dėlto šeimoje susitarti sekasi sunkiai, specialistė siūlo... pasirašyti sutartį. Tai labai veiksminga priemonė, tikina ji. „Labai rekomenduoju naudoti vizualus – pasiimkite paprastą popieriaus lapą, surašykite ten dienas nuo pirmadienio iki sekmadienio ir, tarkim, ties antradieniu ir šeštadieniu nupieškite saldainį, tada užkabinkite lapą ant šaldytuvo – ir visiems viskas bus aišku. Tas vizualas juodo ant balto daro stebuklus!“ – rekomendavo V. Ivaniukaitė.
Ribų auklėjant vaikus nereiktų griebtis ten, kur prasiveržia emocijos, sako specialistė. Reikšti emocijas visiškai natūralu, ypač tėvystėje, o vaikų emocijos šokinėja aukštyn–žemyn, mat jie dar neturi savikontrolės. „Kaip mes, tėvai, supykę labai dažnai šaukiame, taip vaikai, ypač maži, turi labai primityvius būdus garui nuleisti – spirti, kąsti, klykti, peštis ir pan. Ir čia mes turime vaikams padėti. Pavyzdžiui, tokia situacija: sesuo iš pykčio trenkė mažesniam broliui. Ką mes galime padaryti? Blogiausia, jei primestume pasekmes – nebeleistume jai žaisti, dar blogiau – išvarytume į kitą kambarį arba eitumėme guosti tik brolį taip ir palikę sesę nuošaly. Kai vaikas ištransliuoja savo emociją, kad ir netinkamais būdais, tai tėvai turėtų būti tie, kurie ateina ir sako: nepavyko? Gerai, ateik, pažiūrėsim, kaip galime padirbėti, kaip tą pyktį išleisti, kaip galime pasimokyti, kad kitą kartą tai padarytum tinkamai“, – kalbėjo V. Ivaniukaitė.
Kviečiame pasiklausyti viso pokalbio: