Tad ko reikia, kad paauglys pasitikėtų, norėtų ir galėtų priimti jam siūlomą pagalbą ir kokia ta pagalba galėtų būti? Apie tai Daivos Beliūnienės paruoštame ir atsiųstame interviu pasakoja terapeutė Daiva Rainytė, kuri veda dailės terapijos užsiėmimus paauglių grupėms.
– Daiva, esi dailininkė, mokytoja, neseniai įgijusi dailės terapeutės kvalifikaciją. Kur ir kada teko dirbti paaugliais? Kokia darbo su paaugliais esminė patirtis ir pamokos?
– Iki „Bendrakeleivių“ su paaugliais dirbau Grigiškių meno mokykloje, kur jiems vedžiau tapybos, kompozicijos ir skulptūros pamokas. Pagal galimybes įtraukdavau ir dailės terapijos metodus. Darbas su paaugliais yra lydimas nuolatinio asmeninio iššūkio, netikėtumo jausmo, maksimalaus reikalavimo išlikti dabartyje. Jų gynybiškumas ir atšiaurumas gali netikėtai virsti švelnumu ir pripažinimu, tik niekada nežinai, kada ir ar tai nutiks. Tame sunku išbūti, bet kartu suteikia prieigą prie savo pačios gyvybingumo ir kūrybiškumo versmės.
– Kokios esminės paauglio, išgyvenančio byrančios šeimos patirtį, tėvų skyrybas, problemos ir poreikiai?
– Tėvų skyrybos – stresą kelianti situacija, ir tikėtina, kad paaugliams pasireikš reakcija į stresą būdingi fiziologiniai nerimo požymiai, svaigulys, sumišimas, liūdesys, nerimas, pyktis, neviltis, per didelis aktyvumas, neveiklumas, socialinis atsiribojimas ar sustingimas.
Dažna paauglių reakcija į tėvų skyrybas yra neigimas, užsidarymas, pyktis ir agresija. Pyktis gali būti nukreiptas ir į patį save, kai paauglys pradeda save žaloti, vartoti alkoholį ar kitas medžiagas, taip reikalaudamas dėmesio ir supratimo. Gali sutrikti miegas, atsirasti įvairių somatinių skundų dėl nepaaiškinamų sveikatos sutrikimų. Pasireiškia bendravimo sunkumai: paauglys užsidaro ir mažiau bendrauja su savo bendraamžiais, tampa nekalbus ir greitai susierzina, praranda savitvardą, gali pradėti galvoti apie savižudybę. Jeigu šeimoje vyravo konfliktai, priklausomybės, disfunkciniai santykiai, paaugliui tėvų skyrybos gali atnešti ir palengvėjimą, bet nepaisant to, paauglys išgyvena daugybę sunkių, sumišusių jausmų ir reikia daug vidinių resursų mokytis gyventi naujai.
Paaugliai neretai lieka vieni su savo skausmu nežinodami, ką su visais kilusiais jausmais daryti. Svarbu, kad būtų sudaryta saugi erdvė su aiškiais susitarimais, kurioje paauglys galėtų atpažinti, įvardinti ir išreikšti susikaupusias neigiamas emocijas, patirtų susietumo su kitais jausmą, pamatytų patirčių bendrumą, atrastų save ir savo gyvenimą iš naujo.
Klausimą, kas padėjo ar galėjo padėti mano vaikams, mano pačios su buvusiu vyru skyrybų metu, uždaviau ir savo dabar jau suaugusiems vaikams. Anuomet jie buvo paaugliško amžiaus. Dukra pasidalino, kad jai buvo svarbu, jog šalia buvo kitas suaugęs žmogus, tiesiogiai nesusijęs su skyrybomis. Tuo metu ji dalyvavo programoje „Big Brother Big Sister“ ir turėjo reguliarius susitikimus su paskirta vyresniąja drauge. Šie susitikimai suteikė stabilumo jausmą. Mano sūnus paminėjo, kad būtų padėjęs aiškesnis komunikavimas iš abiejų tėvų pusės, kas vyksta, kaip viskas dabar bus.
– Kokia bendravimo ir pagalbos forma paaugliui galėtų būti tinkama, patraukli?
– Pagalba prasideda nuo tėvų santykio su savo paaugliu. Siūlant paaugliui prisijungti prie terapinės grupės, tėvams derėtų pirmiausia aiškiai įsivardinti savo nerimą ir rūpestį bei atvirai apie tai pasikalbėti su sūnumi ar dukra. Tėvų pavyzdys aktyviai sprendžiant savo problemas yra labai svarbus.
Prasidėjus antrajam „Bendrakeleivių“ projektui, individualių įvadinių susitikimų su naujai ateinančiais paaugliais ir jų tėvais metu pastebėjau, kokios reikalingos yra būtent tėvams skirtos terapinės grupės. Neretas pavyzdys, kai mama ar tėtis nuoširdžiai trokšdami pagalbos savo paaugliui, verčia jį lankyti grupę, bet akivaizdu, kad pats gimdytojas yra netekęs savo išorinės ir vidinės palaikymo sistemos. Tuo metu paauglys vienaip ar kitaip rado savo bendruomenę, turi pomėgių ir labiau kenčia nuo per didelės tėvų globos ir jų projektuojamo nerimo.
Dailės terapijos grupė besiskiriantiems, išsiskyrusiems ar krizę išgyvenantiems tėvams, gali tapti realia pagalba jų paaugliams vaikams. Emocinis tėvų stabilumas, vidinių išteklių ir kūrybiškumo atstatymas, streso valdymo ir problemų sprendimo įgūdžių lavinimas dailės terapijos grupėje padėtų subalansuoti ir tėvų, ir paauglio gyvenimą.
Dailės terapija paaugliams – puiki bendravimo forma, sujungianti kūrybiškumą, savęs ir kitų pažinimą, dėmesingumo ugdymą, kūną, socialumą.
Kita tinkama ir patraukli bendravimo forma galėtų būti fizinė veikla – futbolas, žygiai, pagalba gyvūnų prieglaudoje.
– O kaip prakalbinti, sudominti paauglį?
– Paauglio savęs suvokimas dažnai skausmingai sunkus, jiems trūksta pasitikėjimo, nepaisant prie progos demonstruojamos dirbtinės drąsos. Todėl jiems reikia galimybės išbandyti ir patikrinti savo idėjas, požiūrius ir ribas be jausmo, kad esi teisiamas. Saugi erdvė, aiškūs, bet kartu ir lankstūs veikimo ir bendravimo susitarimai, gausus išraiškos priemonių pasirinkimas kviečia ir atveria galimybes susitikimui su savimi ir kitais. Daugelio paauglių dėmesį patraukia neretai dramatiškos temos, kurios padeda rasti kelią į savo atsipalaidavimo būdą.
– Kokios vadovo savybės reikalingos dirbant tokių paauglių grupėje? Kaip pelnyti jų pasitikėjimą?
– Šalia profesinių kompetencijų išmanymo, reikalingas gebėjimas būti autentiškam, drąsa pripažinti sau, o kartais ir grupės dalyviams savo klaidas, ribotumą, žmogiškumą, bet kartu turėti savo stuburą, likt ištikimam savo vertybėms. Esminis būtų ir gebėjimas būti dabartyje, žaisti, improvizuoti.
– Ką daryti, kad jis liktų grupėje, nepasitrauktų? Ir kokios gali būti pasitraukimo iš grupės priežastys?
– Iš mano patirties, paaugliai iš grupės pasitraukia tada, kai jau nuo pat pradžių nebuvo motyvacijos, kai lankyti grupę spaudė tėvai. Net ir išgyvenant sunkų skyrybų etapą, paaugliai intuityviai būna susikūrę savo palaikymo sistemą, kuri padeda išgyventi. Bendrų pokalbių su paaugliu ir jo tėvais metu matau, kad patiems gimdytojams labiau reikia pagalbos. Dažnai tėvai nukreipia savo saugumo ir pasirūpinimo savimi poreikį į paauglio „gelbėjimą“. Tai niekur neveda. Paauglys jaučiasi užspaustas ir gali dar labiau atsiriboti. Būtų gerai, kad tėvai pirmiausia pasirūpintų savimi ir suteiktų paaugliui pakankamai erdvės, jo neapleisdami. Tėvų švietimas apie procesus, kurie vyksta paauglystės metu, kokie yra paauglio poreikiai, padėtų geriau suprasti paauglį ir supratingai palaikyti jį naujose veiklose, gal ir lankant terapinę grupę.
Matau, kad reikalinga tikslinė grupės dalyvių atranka. Labai prasminga prieš prasidedant terapinei grupei surengti individualius susitikimus su paaugliu ir vienu iš tėvų ar abiem tėvais, kad išsiaiškintume lūkesčius ir motyvaciją, aptartume siūlomą veiklą ir kartu nuspręstume, ar ji tinka.
– Ačiū už vertingą pokalbį!