Koks yra mano vaikas?
Išties gera žinia, kad vaikus pažįstame vis geriau ir geriau, žinome, kaip jie veikia, mąsto, samprotauja. Vaikas nėra pasyvus gyvenimo stebėtojas ir jis ne švarus baltas popieriaus lapas, ant kurio galime užrašyti viską, kas, mūsų manymu, yra reikalinga jo gyvenime. Mes net nežinome, kas jam bus reikalinga gyvenime. Galime tik numanyti, kas gali būti reikalinga šiandien, rytoj, poryt, tačiau, kas jam bus reikalinga po 15 ar 20 metų? Mes nežinome.
Vis dėlto yra bendrieji dalykai, bendri moraliniai, vertybiniai aspektai, elgesio normos, kultūriniai dalykai, kurių rėmuose vaikui teks augti, būti, o mūsų pastangos turėtų būti orientuotos į tai, kad vaikui būtų saugu būti aplinkoje. Tai reiškia, kad jis žinos, ką sakyti, ko nesakyti, kaip į ką reaguoti, kaip spręsti konfliktus, kaip elgtis, išsakyti savo emocijas, savo mintis – būtent to mes norime išmokyti savo vaikus. Tuo tarpu, kaip mums pavyks tai padaryti, priklausys nuo to, ar mes esame linkę susipažinti su savo vaiku tokiu, koks jis atėjo į šį pasaulį, kadangi kiekvienas turi tam tikrą biologinę, genetinę dispoziciją su tam tikru temperamentu, jautrumu ir panašiai.
Ką reiškia pažinti vaiką?
Tai reiškia stebėti jį įvairiose situacijose veikiantį ir reaguojantį. Jeigu jis susiduria su kliūtimis – kaip jis reaguoja į kliūtį? Kaip reaguoja susitikęs su kitais žmonėmis, gyvūnais, kokia yra jo elgsena? Stebėdami ir matydami vaiką veikiantį mes duodame tam tikras nuorodas jam – ne nurodymus, o nuorodas, alternatyvas. Tai reiškia, kad mes vaiką sustabdę ne išbarame už tai, kaip jis neatsargiai, neatidžiai elgėsi, kad taip negalima, o užuot tai darę, pasakome trumpai: „Stop, nedaryk šitaip, prašau, tai nėra saugu“, o po to daugiau laiko skiriame tam, kaip vaikui derėtų elgtis.
„Kai eini palei krantą, būk atidus, turėtų būti bent du tavo žingsniai nuo vandens“ – tai yra labai aiški nuoroda, kaip vaikui elgtis. Kai duodame tam tikrų nuorodų gyvenime, mes matome, kaip vaikas mokosi, iš to, ką mes jam pasakėme. Taip pat galime pamatyti, kaip greitai ir intensyviai vaikas mokosi, jeigu jis gauna iš mūsų daugiau nuorodų ir kritikos, nepasitenkinimo, pasipiktinimo ar barimosi. Vaikai mato ir jaučia mūsų pritarimo išraiškas, girdi pagyrimus, pasidžiaugimą, tad vaikas yra motyvuotas ir toliau elgtis pagal mūsų nuorodas. Tokiu būdu mes vaikui rodome, kas yra teisinga, pavojinga, saugu. Kai vaikas nukrypsta nuo mūsų nuorodų, imasi tyrinėti, kas jam šovė į galvą, leiskime jam tai daryti ir stebėkime, kaip jis tyrinėja aplinką, susipažįsta su naujais dalykais, patiria visą spektrą emocijų.
Kaip matyti savo vaiką?
Siekdami saugaus prieraišumo mes vaikams leidžiame suprasti, ypač sunkiu vaikams momentu, kad mes esame šalia. Net tada, kai vaikų emocijos ima viršų ir mes nebegalime susikalbėti, nebeištveriame ir sakome: „Eik, prašau, į kitą kambarį ir pagalvok, ką padarei“, mes nekuriame ryšio. Tai yra atstūmimo technika. Ryšys kuriamas, kai suaugęs žmogus yra šalia ir jis sunkią akimirką gali padėti vaikui. Jeigu vaikas susiduria su sunkumais, mes jo klausiame: „Ką gi tu pats dabar galėtum su tuo padaryti?“, „Kaip tu pats galėtum šią kliūtį įveikti?“ ir tik vėliau klausiame „Kaip aš galėčiau tau padėti?“.
Nerimastingi tėvai neklausia vaiko ir nekreipia dėmesio į tai, ar vaikas pajėgus susidoroti su kliūtimi, su kuria susidūrė. Tokio tipo tėvai stengiasi užbėgti įvykiams už akių ir apsaugoti vaiką, nors jis dar neprašė pagalbos, neparodė, kad nėra pajėgūs, pavyzdžiui, perlipti per tvorelę. O tėvai priėję kelia per tą tvorelę ir dažnai susiduria su vaiko nepatenkinimu. Tai vadinama hipergloba, kai mes neleidžiame vaikams patiems išbandyti savo jėgų.
Matydami, kaip vaikas įveikia sunkumus, kaip pažindinasi su pasauliu, kaip tyrinėja naujai atrastus dalykus, mes galime pamatyti, kas vaikui yra svarbu, kaip greitai atranda tyrinėjamus objektus, o leisdami tai daryti, kaupti patirtį, mes vaikui suteikiame galimybę pajusti savo pajėgumą, savo paveikumą pasauliui.
Kuo daugiau vaikui padedame jam to neprašius, tuo labiau atimame iš jo galimybę įgyti pasitikėjimą savimi, savo jėgomis, pajusti savo vertę – o siekiame atvirkščiai. Todėl nestabdykime, matykime ir jauskime savo vaikus – tai bus geriausia investicija į augančią asmenybę.
Šeimų, porų ir tėvystės konsultantas, kognityvinės ir elgesio terapijos specialistas Vaidas Arvasevičius savo mintimis ir idėjomis dalijosi ankstyvojo ugdymo forume „Jausk. Matyk. Tapk“.