– Kokie yra pagrindiniai vaiko raidos jautrieji tarpsniai, kuriuos tėvai ir pedagogai turi pastebėti ir atitinkamai elgtis?
– Tai platus klausimas. Pradėčiau nuo to, kad apie vaiką reikia galvoti dar prieš jam gimstant. Periodas, kai mama laukiasi vaiko, labai svarbus, jei norisi turėti sveiką ir laimingą vaiką. Būsimos mamos turi domėtis tuo.
Metai po gimimo – labai intensyvūs, nes vaikas pradeda pažinti pasaulį. Jam reikia tinkamos stimuliacijos, žaislų, režimo, prisidedančio prie vystymosi. Atrodo, kad vaikas tik valgo, miega, šypsosi, verkia, tačiau tuo metu vyksta daug dalykų, formuojasi jo nervų sistema, vystosi protas.
Psichologai sako, kad pirmaisiais gyvenimo metais vaikas tarsi svyruoja tarp pasitikėjimo aplinkiniais ir nepasitikėjimo. Tas saugumo ir nesaugumo jausmas gali išlikti visam gyvenimui. Visa tai priklauso nuo to, kaip tėvai atsiliepia į vaiko poreikius. Jei jie žino, ko vaikui reikia, pastarasis jaučiasi ramus ir saugus, jam nereikia ilgai verkti.
Kitas svarbus momentas – trečiųjų gyvenimo metų krizė. Tokio amžiaus vaikas labai siekia autonomiškumo, jis nori būti savarankiškas. Tėvai dažnai skundžiasi, kad, pavyzdžiui, ilgai ir sunkiai aprenginėjo vaiką prieš einant į lauką, o jis viską nusirengė ir vėl ėmė pats apsirenginėti.
Tačiau atimti iš vaiko galimybę savarankiškai elgtis – tėvų klaida. Kartais tėvai paduoda saldainį, atima, išvynioja ir įdeda į burną. Tuomet atrodo, kad vaikas net saldainio nesugeba išvynioti. Taigi trečiaisiais vaiko gyvenimo metais svarbu, kad jis gautų tėvų pasitikėjimo garantą, jam būtų leidžiama daryti dalykus, kad ir lėtai, su klaidomis.
Svarbūs ir septintieji vaiko metai. Tai laikas, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Šiuo metu vaikas praranda savo vaikišką betarpiškumą – jis nebebėga prie močiutės, senelio ar kito žmogaus, nepuola jam į glėbį. Vaikas sulaiko savo emocijas, išmoksta nerodyti jų.
– Viena klausytoja pasakojo gaunanti pylos nuo savo pirmoko sūnaus mokytojos dėl to, kad vaikas fantazuoja. Mokytoja pasiūliusi tėvams nuvesti tokį vaiką pas psichologą, nes nevalia kurti nebūtas istorijas. Ar tikrai pradinuko fantazavimas – liga, kurią reikia gydyti?
– Pirmiausia mokytoja turi pasidomėti, kas tam tikrame amžiuje normalu, o kas ne. Tėvai taip pat turi pasidomėti literatūra, skaityti apie vaikus ir tai, kaip šie keičiasi laikui bėgant. Psichologai mano, kad fantazavimas – normalus reiškinys tarp 5–6 metų amžiaus vaikų.
Kai vaikas turi įsivaizduojamus draugus ir pan., galima manyti, kad jam trūksta socialinių kontaktų, galbūt jis nelabai adaptuojasi aplinkoje, patiria bendraamžių trūkumą. Todėl jis susikuria pasaulį, kuriame yra saugus.
Tikrovės ir fantazijos neskyrimas labai tipiškas ikimokykliniame amžiuje. Jei vaikas patenka į naują situaciją, kurioje jam sunkiau, tarsi grįžtama metus ar dvejus atgal. Taip vaikas pasislepia, sugrįžta į jaunesnį amžių. Tokioje situacijoje reikia galvoti, kaip vaikui susirasti naujų draugų, paanalizuoti, kas jam kelia stresą. Tačiau tai tikrai nėra sutrikimas.
– Ar pradinukas dar gali fantazuoti?
– Priklauso nuo to, kokio amžiaus pradinukas. 7–8 metų amžiaus vaikui jau nedera fantazuoti, nes taip galima sulaukti patyčių iš bendraamžių. Jei visgi taip yra, reikia mąstyti, kas sukelia tokias problemas.
– Knygoje „Vaiko raida“ daug dėmesio skiriate vaiko gabumų pastebėjimui. Pateikiate įdomų pavyzdį apie smėlio dėžę. Gabus ir atkaklus vaikas, smėlio dėžėje radęs medžio šaknį, darbuosis tol, kol ją iškas. Net kelias dienas jo gali nedominti nei kiti žaidimai, nei mamos kvietimas pietauti. Tokį elgesį suaugusieji vadina kaprizais, užsispyrimu. Kaip atskirti, kad toks elgesys – vaiko gabumų požymis?
– Kartais suaugusieji vaikams taiko kitokius reikalavimus nei sau. Suaugęs žmogus turi teisę kažkuo domėtis, skaityti knygą visą naktį ir tai normalu. Bet jei vaikas kažkuo labai susidomėjęs, kartais jis turi viską mesti ir paklausyti suaugusiojo.
Gabūs vaikai sau kelia labai didelius reikalavimus. Jie nori suprasti viską iš esmės, nori sužinoti, kaip veikia dalykai, ką galima padaryti. Gabūs vaikai sau kelia didesnius reikalavimus nei mažiau gabūs. Ir labiau nusimena, kai patiria nesėkmę. Taigi suaugusieji turi įsiklausyti į vaiko elgesį ir pabandyti suprasti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip.
– Koks tėvų ir pedagogų elgesys demotyvuoja gabų vaiką?
– Pavyzdžiui, kai vaikas atneša piešinį, o mes sakome – gražu, padarei gerai, bet galėjai geriau. Taip vaikas jaučiasi sužlugdytas ir tiki, kad ir ką bedarytų, tobulumo nepasieks. Itin gabus vaikas, kaip ir minėjau, kelia sau dar aukštesnius reikalavimus, todėl kai tėvai nepastebi jo darbo, tai tikrai labai demotyvuoja.