– Kaip psichologų terminologijoje apibūdinamas hiperaktyvumas?
– Hiperaktyvumas, arba aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) įtariamas tuomet, kai vaikas patiria sunkumų dėl savo didelio motorinio aktyvumo, sutrikusios dėmesio koncentracijos bei impulsyvumo. Svarbu tai, kad minimi požymiai turi pasireikšti ne vienoje, bet bent dvejose aplinkose – pavyzdžiui, ne tik mokykloje, t. y. esant ugdymosi procese, bet ir namuose, laisvalaikio metu. Šie vaiko elgesio pakitimai neišnyksta ilgiau nei šešis mėnesius ir pastebimi dar ikimokykliniame amžiuje.
– Nuo kokio amžiaus vaikams jis diagnozuojamas?
– Laikoma, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas ir su juo susiję patiriami vaiko sunkumai prasideda dar iki penktųjų gyvenimo metų. Dažnu atveju jau nuo ankstyvos vaikystės tėvai pastebi, kad vaikutis yra motoriškai aktyvesnis nei jo bendraamžiai, tam apibūdinti vartojamos vaizdingos frazės, tokios kaip „kai tik atsistojo, tai ne vaikščiojo, o bėgiojo“. Neretai dar kūdikystėje pastebimi gausūs ir greiti rankų ir kojų judesiai, kūdikio greitas susijaudinimas, garsesnis riksmas. Netgi nustatyta, kad ir nėštumo metu vaisius muistosi ir juda daugiau. Tačiau labiausiai su sunkumais bei ADS pasireiškimu susiduriama pradėjus ugdymą ir struktūrišką veiklą – jei ne darželyje, tai parengiamojoje klasėje ar, dažniausiai, nuėjus į mokyklą, pirmąją klasę.
– Kokie yra simptomai?
– Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turintis vaikas turi sunkumų minėtose trijose srityse:
1) jis yra itin judrus (būdingas bendras motorinis neramumas);
2) neatidus (sutrikęs gebėjimas susikoncentruoti, sumažėjęs ilgalaikis susikaupimas, padidėjęs išsiblaškymas);
3) impulsyvus (būdingas skubotas, chaotiškas elgesys).
Kitaip tariant, mes matome, kad vaikas sėdėdamas rangosi, judina galūnes, liečia viską aplinkui, barbena, stuksena pirštais į paviršius. Tokiam vaikui būdingos „žioplos“ klaidos, neapgalvoti veiksmai, jis būna neatsargus, elgesys būna chaotiškas, veikla – skirtingų krypčių, dažnai nepabaigta iki galo. Būdingas greitas bei gausus kalbėjimas, triukšmingumas. Kai kada vaikas gali nejausti distancijos, socialinių normų, gali kilti keblumų dėl vulgaroko jo elgesio. Tokiam vaikui labai sunku išlaukti savo eilės, kalbėdamas jis pertraukinėja kitus, atsakinėja į klausimą dar neišgirdęs jo iki galo. Dažniausiai įvairaus pobūdžio sunkumai kyla ne tuomet, kai vaikas atlieka mėgstamą darbą, o tuomet, kai reikia atlikti užduotį, kuri reikalauja pastangų, susikaupimo, proceso užbaigtumo.
– Ar gali tėvai patys atskirti, kada jų vaiko elgesys byloja apie tokią diagnozę, o ne tik paprasčiausią nesiklausymą?
– Kalbant apie bet kokių psichikos ar elgesio sutrikimų spektrą, simptomus ar bruožus, sutrikimu tai yra laikoma tuomet, kai asmeniui tai trukdo adaptuotis ir adekvačiai, sėkmingai funkcionuoti. Tuomet, kai dėmesio koncentravimo sunkumai, judrumo bei impulsyvumo pasireiškimas netrukdo ugdymosi procese, nekenkia žaidimui ir malonumo, sėkmės patyrimui, socialiniam kontaktui, ryšių užmezgimui ir išlaikymui – draugystei, santykiams su šeimos nariais, galime juos laikyti vaiko prigimtinėmis temperamento ar įgytomis charakterio savybėmis, kai kada net lemiančiomis vaiko pranašumą prieš bendraamžius tam tikrose srityse (pavyzdžiui, judrus, bebaimis vaikas patiria sėkmę sportinės veiklos metu).
– Kokios yra hiperaktyvumo priežastys?
– Dar šeštajame–septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje specialistų pradėtas naudoti terminas „minimali smegenų disfunkcija“. Argumentuota tuo, kad nerandama stambesnių, ryškesnių struktūrinių centrinės nervų sistemos pakenkimų, tačiau būdingas neurocheminis ir neurofiziologinis sutrikimas. Minėti vaiko smegenų funkcijos sutrikimai gali atsirasti dėl nėštumo ar gimdymo patologijos, tokios kaip priešlaikinis gimdymas (randama stipri sąsaja tarp neišnešiotumo lygio bei ADS tikimybės), neteisinga ar nepakankama nėščiosios mityba, medikamentų vartojimas ar rūkymas, alkoholio, kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas nėštumo metu, sunkus gimdymas. Didelį vaidmenį vaidina genetinis faktorius – hiperaktyvių vaikų šeimose sunkumus galimai būna patyręs vienas iš tėvų. Smegenų veiklos išsibalansavimą, pasireiškiantį ADS simptomais, gali lemti infekcijos, traumos arba mitybos sutrikimai naujagimystės bei kūdikystės amžiuje. ADS priklauso ne tik nuo vadinamųjų mikropakenkimų vaiko galvos smegenyse, bet ir nuo įvairių priežasčių augimo metu – situaciją blogina konfliktiniai santykiai šeimoje, neteisinga vaiko auklėjimo strategija. Daug dėmesio pradedama skirti šių laikų „rykštei“ – mitybai su dideliu maisto priedų, dažų, konservantų, saldiklių kiekiu.
– Kokios priemonės yra taikomos, kad būklė būtų palengvinta?
– Kiekvienam vaikui, kurio šeima kreipėsi dėl patiriamų sunkumų, sudaromas individualus, kompleksinis gydymo planas – pirmiausia, tai dienotvarkės sureguliavimas, elgesio ugdymo sistemos („drausmė be bausmių“, malonumų dėl netinkamo elgesio apribojimas) taikymas, stiprus bendradarbiavimas su ugdymo įstaiga ir vienodų, nuoseklių reikalavimų vaikui kėlimas visose jo aplinkose. Tėvai bei mokytojai privalo tapti ramaus, aiškaus balso tono bei nuoseklaus elgesio pavyzdžiu, vaiko jausmų „konteineriu“, kuomet nepaisant patiriamų nesėkmių, vaikas toliau pozityviai motyvuojamas atkreipiant dėmesį į dideles, begalines jo pastangas. Ugdymo procese pritaikoma ir aplinka – ji turi tapti su kuo mažesniu pašalinių dirgiklių kiekiu (sodinimas pirmame suole, atskyrimas nuo panašaus elgesio, provokuojančių bendraamžių ir pan.). Tik išbandžius visas įmanomas vaiko elgesio struktūravimo priemones ir nepatyrus žymesnio pagerėjimo, pradedama svarstyti apie medikamentinę pagalbą – ji yra simptominė, tai yra, vaikas vartoja medikamentą „darbo dienų“ metu (sunkesniais atvejais – nuolat, ir per laisvadienius bei atostogas), ryte prieš pradedant ugdymosi procesą, medikamentas dienos eigoje veikti nustoja, ilgalaikio gydomojo poveikio vaiko smegenims neturi.
– Ar tai išgydoma diagnozė?
– Vaikui augant, didėjant savikontrolės kiekiui, simptomų ryškumas dažniausiai mažėja, tačiau visiško asmenybės bei elgesio pokyčio tikėtis tikrai negalima – ADS simptomai yra individualaus vaiko smegenų funkcionavimo pobūdžio pasekmė. Nepaisant to, net ir patyręs didelių sunkumų mokykliniais metais, asmuo vėliau gali pats sau padėti suaugusiojo amžiuje, žinodamas savo sutrikimo bruožus, provokuojančius veiksnius, galimą pagalbą.
– Kaip tėvai turėtų elgtis su hiperaktyviu vaiku?
– Specialistai vadovaujasi nuomone, kad labai svarbu yra vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku (rekomenduojamas ir tėvams, ir mokytojams). Neretai, tėvams pavargus, nepastebimai galime pradėti girdėti per daug „ne“ – „nedaryk“, „negeras“, „negražiai“ ir t. t. Kadangi hiperaktyvūs vaikai yra linkę į antrinius emocinius sunkumus dėl patiriamos nuolatinės sudėtingesnės adaptacijos, ypač svarbu prisidėti prie vaiko savivertės auginimo, teigiamo savęs suvokimo formavimo – vaikui žinant ne tik savo sunkumus, bet pranašumus. Kitas svarbus momentas yra tas, kad ne tik ugdymosi procese, bet ir namuose privalomas nuoseklumas bei struktūra, aiški priežasčių ir pasekmių sistema, principas „pirmiausia darbas, po to malonumas“, veiklų iki galo pabaigimas prieš pradedant naujas. Esant blaškiam girdimajam dėmesiui, rekomenduojama vaiką daugiau liesti, naudoti gestus, gaudyti jo akių kontaktą, tai yra, naudotis regimuoju kanalu ar judesiais kartu su verbaline informacija, kuri gali „praslysti“ pro vaiko ausis visai ne dėl jo paties kaltės.
– Ar tokiems vaikams reikia pritaikytos ugdymo sistemos, ar jie gali mokytis tais pačiais principais, kaip ir visai vaikai?
– Be abejo, pradžioje vaikas turi pamėginti bendrojo lavinimo programas. Ir tik tuo atveju, jei nuosekliai bendradarbiaujant tėvams bei mokytojams, taikant vaiko aplinkos bei dienotvarkės struktūravimą, vis vien patiriama nesėkmė, būna kreipiamasi pagalbos į Pedagoginę psichologinę tarnybą, kuri gali skirti papildomą specialistų pagalbą (psichologas, specialusis pedagogas ir kt.), kai kada net mokytojo asistentą, tačiau visa tai atliekama įprastinėje klasėje. Idealiu atveju rekomenduojama mažą vaikų skaičių turinti klasė, tėveliai skatinami rinktis pirmąjį mokytoją atsižvelgiant į tai, ar šis susidūręs su ADS turinčiais vaikais ir žino, kokį svarbų vaidmenį vaidins jo nuoseklus, struktūruotas elgesys su vaiku.
– Gal žinote ADS paplitimą Lietuvoje ar pasaulyje?
– Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog šį sutrikimą turi apie 5–8 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. ADS daug dažniau diagnozuojamas berniukams nei mergaitėms, tačiau galimai dėl to, kad mergaičių simptomai yra ne tokie pastebimi „vizualiai“ – ne tiek išreikšti per motorinį judrumą, kiek per dėmesio koncentravimo sunkumus, jautrų impulsyvumą, emocijų labilumą.
– Kaip tokia diagnozė kinta metams bėgant? Kaip gyvena suaugęs žmogus, kuriam vaikystėje buvo diagnozuotas hiperaktyvumas?
– Hiperaktyvūs paaugliai, nors ir nebepatiria tokių ryškių sunkumų kaip pradinės mokyklos metu, lyginant su savo bendraamžiais gali atrodyti emociškai nesubrendę, dėl to neretai geriau sutaria su jaunesniais vaikais ar su tais suaugusiais, kurie toleruoja jų elgesį ir nekelia didesnių reikalavimų savikontrolei. Augant kyla pavojus impulsyviam, delinkventiniam (nusikalstamam) elgesiui, piktnaudžiavimui psichoaktyviomis medžiagomis, dėl patiriamų adaptacijos sunkumų gali prasidėti nerimo, nuotaikos sutrikimų, dėl nuolatinio sudėtingo prisitaikymo būdinga savivertės stoka. ADS turintys asmenys delsia užbaigti pradėtus darbus, ypač, kai darbas reikalauja pastangų ir laiko, tad gali patirti ryškių sunkumų studijų, darbo proceso metu. Tačiau jų išskirtinės savybės, tokios kaip energingumas, užsidegimas, iniciatyvumas, fizinis pajėgumas, sportiniai gebėjimai, gali lemti tam tikrų profesijų (pavyzdžiui, kūrybinės, sporto srities) pasirinkimą bei labai sėkmingą prisitaikymą. Kitaip tariant, net ir buvęs pats triukšmingiausias peštukas gali užaugti labai sėkmingu, kūrybingu bei aplinkinių dėl savo energingumo mėgstamu asmeniu.