– Nuo kokio amžiaus vaikai ima fantazuoti apie antgamtines būtybes, stebuklus ir pan.?
– Vaikų vaizduotė vystosi panašiai kaip ir kalba. Taigi pradžia būna 2,5 -3 m. Šio amžiaus vaikas gali jau papasakoti neįtikėtinas istorijas arba kaip filmukų herojai toliau gyvena vaiko namuose. Iš dalies vaiko vaizduotės vystymas priklauso ir nuo knygelių skaitymo bei žaidimų.
– Kiek dažniausiai trunka šis periodas?
– Stipriausias tikėjimas būna 3-7 ar net 8 metų vaikams. Šiame amžiuje jie gali bendrauti ir su nematomais draugais ir su fantastiniais gyvūnais. Pastebėta, kad berniukai labiau mėgsta įsivaizduoti esą patys didvyriais, kaip žmogus voras ar betmenas. Jie gali įsijautę visur elgtis kaip didvyriai, gelbėti pasaulį, prašyti, kad į juos būtų kreipiamasi kitu vardu, o mergaitės labiau linkusios rūpintis įsivaizduojamais vaikais, auginti nematomus gyvūnus (šuniukus, ponius ir t.t.).
– Kokie vaikai (kokio būdo, charakterio ypatybių) dažniausiai tiki stebuklais?
– Stebuklais daugiau tiki kūrybingi ir išradingi vaikai. Jei vaikystėje yra stiprus tikėjimas stebuklais, galime nuspėti, kad ir užaugęs žmogus bus kūrybingas ir atviras naujovėms. Dažnai tai nulemia menišką prigimtį dailėje, mene, muzikoje. Pastebėta, kad labiau mėgstantys fantazuoti vaikai yra draugiški, lengviau bendraujantys. Ir šie vaikai gali draugų trūkumą išspręsti įsivaizduodami nematomus draugus.
– Kiek tėvai tam daro įtaką? O kiek aplinka, draugai?
– Taip, tėvai gali skatinti vaiko stebuklingą mąstymą ir kūrybiškumą, valgydami pagamintą iš smėlio įsivaizduojamą tortą, arba drausti, gėdinti. Žinoma, kai tėvai gėdina, sakydami „kokias čia nesąmones išsigalvoji“, „taip nebūna“, didina prarają tarp savęs ir vaiko ir tikrai mažina vaiko pasitikėjimą savimi. Taip pat tėvai ribodami technologijų laiką, duodami vaikams laisvo laiko, skatina vaikų kūrybiškumą. Alfa kartos vaikams vis mažiau reikia pasitelkti vaizduotę, nes visus žaislus tėvai gali labai lengvai nupirkti. Jei mergaitė užsimano kūdikio, gali gauti lėlę-kūdikį, kuris verkia ir daro į kelnes, reikia skalbimo mašinos, virtuvės – viskas yra. Apie 3-4 metus vaikai ima rinkti pagaliukus, plastmasę, kaštonus ar dėžučių pakuotes. Vaikai savo tikėjimu gali šias visas, pasak tėvų, šiukšles, prikelti naujam gyvenimui ir tada reikėtų mažiau žaislų.
Žinoma, aplinka ir draugai irgi daro įtaką tikėjimui stebuklams. Dažniausiai vaikai tikintys stebuklais renkasi draugus, kurie irgi yra su lakia vaizduote ir kūrybiškesni. Močiutės ir seneliai, kurie mėgsta pasakoti įvairias stebuklingas istorijas, sekti ar skaityti pasakas taip pat prisideda prie tikėjimo stebuklais.
– Kaip teisingai tėvai turėtų elgtis: skatinti tikėjimą, nereaguoti ar atvirkščiai – nutraukti?
– Ikimokykliniame amžiuje tikrai rekomenduočiau tėvams palaikyti tikėjimą stebuklais. Nes tai puikus būdas padėti vaikams įveikti baimes, kurios kyla iš nelogiškosios dalies. Jei vaikas bijo tamsos, nes tiki, kad tamsoje gyvena pabaisos, daug geriau suveiks stebukliniai ginklai: stebuklingas šviesos kardas, apsiaustas, nuo kurio tampi nematomas, ar riterio šarvai, nei logiškas argumentas, kad tamsoje pabaisų nebūna. Kuo daugiau stebuklingo tikėjimo, tuo mažiau gali prireikti žaislų, daugiau galima kur pigiai nukeliauti, kad ir į mėnulį, taip pat vaikai rečiau uždavinės klausimą „O ką man dabar veikti?“ Tėvams vis tik nereikėtų gąsdinti vaikų raganomis ar dar kokiais baubais. Jautruoliams gali pasirodyti baisus ir netvarkos nykštukas ar Kalėdų senelis, kuris viską stebi per langus. Tad svarbu ir neperlenkti lazdos su piktais herojais.
– Kuo tikėjimas fantazijomis, stebuklais yra naudingas vaiko raidai?
– Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų pagrindinė veikla yra žaidimai. Tikėjimas stebuklais ir fantazijomis vaikams leidžia įsijausti į kitų žmonių (mamos, tėčio, senelio ir kt.), profesijų (gydytojo, policininko, mokytojos ir kt.) vaidmenis, suprasti, kaip kiti žmonės gali galvoti ir elgtis skirtingose situacijose. Šie vaidmenų žaidimai lavina socialinius įgūdžius. Magiškas mąstymas padeda geriau įsijausti į žaidimą, kurti įvairiausius scenarijus. Ir vaikui natūraliai atrodo, kad užtenka tik panorėti ir šuniukas atsiras namie. O jei šuniuko nėra, jis pažais su žaisliniu šuniuku arba tėčio šlepetė taps šuniuku. Tik vaikui augant, jis ima geriau suprasti priežasties ir pasekmės ryšius. Kad šuniuką reikia pirkti, o tam, kad nusipirktum, reikia pinigų. Vyresni – mokyklinio amžiaus vaikai gali dar retkarčiais nukrypti į stebuklinį mąstymą, bet jie jau ima gėdytis suaugusiųjų, žaisdami fantastinius žaidimus. Ima dominuoti realybe grįstas mąstymas. Suaugusiems žmonėms nekritiškas tikėjimas fantastiniais dalykais gali būti jau ir psichinės ligos požymis.
– Kada toks tikėjimas gali pridaryti žalos?
– Neigiamos emocijos kyla, jei vaikai per daug įsibaimina tamsos, pabaisų, vaiduoklių, numirėlių ir t.t., dėl to nebegali užmigti ar likti vieni namuose. Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams labai norisi palandžioti po apleistus namus, kapines, kad sutiktų vaiduoklių arba žaidžia įvairius žaidimus, kad išsikviestų dvasias. Iš smalsumo ir tikėjimo fantastiniais dalykais vaikai gali pakliūti į nelaimes arba gali sutrikti miegas, kankinti košmarai. Prieš kelis metus paplitęs žaidimas „Granny“, pasak tėvelių, mažesniems vaikams net keliems mėnesiams atėmė ramų miegą. Pasak mokslininkų, tyrinėjusių siaubo filmų įtaką vaikams, ką vaikas pamatė baisaus ekrane, gali likti net iki vienerių metų galvoje. Maži vaikai gali bijoti eiti miegoti, kad vėl susapnuos košmarą. O naktį pabudę ilgai verkti, nes susapnavo košmarą.
– Kada tėvams jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į specialistus? Kur yra riba tarp nekalto tikėjimo ir realybės nesuvokimo?
– Tėvams reiktų kreiptis į specialistus, jei vaiko fantazijos sutrikdo:
- vaiko socialinį gyvenimą (vengia eiti ar bendrauti su draugais);
- naktiniai košmarai kartojasi kartą ar daugiau per savaitę (kelis mėnesius iš eilės);
- vaikas bijo eiti miegoti, dėl galimų košmarų (tęsiasi ilgiau nei mėnesį);
- vaikas visą dieną kalba tik savo fantazijose ir neatskiria fantazijų nuo realybės; (netinka, jei sako, žinau, kas aš toks, bet šiandien mane vadink „Elza“, „Žmogum voru“).
- kartoja keistus ritualus, kurių negali paaiškinti arba paaiškinimai nerealūs; (pvz.: įjungia, išjungia šviesą 5-10 kartų, tada kažkas nemirs/nesirgs).
Dažniausiai vis tik vaikystėje būna magiškas mąstymas, o jei labai neramina, visada naudinga pasikonsultuoti su specialistais.
– Jei tikėti Kalėdų Seneliu yra nieko blogo, kaip dėl nematomo draugo? Ką daryti, jei pastebi, kad vaikas turi nematomą draugą?
– Pasak naujausių tyrimų, nematomas draugas pagreitina vaiko raidą. Tokie vaikai yra mažiau drovūs, turi daugiau draugų, yra kūrybiškesni, daugiau šypsosi bei juokiasi. Taip pat šie vaikai lengviau sprendžia problemas. Dažniausiai vaikai žino ir supranta, kad jų draugas išgalvotas. Jei pastebėjote, kad vaikas bendrauja su kažkuo nematomu, galite paprašyti, kad jus supažindintų, pakviesti vakarienės valgyti kartu. Tik jei vaikas gudrauja ir prašo nerealių dalykų savo draugui, galite būti griežtesni. Pavyzdžiui, jei mašinoje nelieka vietos nematomam draugui, galite pasiūlyti vaikui jį palikti namie arba sėstis ant kelių.
– Kokių ilgailaikių (tiek teigiamų, tiek neigiamų) pasekmių gali turėti toks tikėjimas nerealiais dalykais?
– Ilgalaikės teigiamos pasekmės, jei vaikai tiki stebuklais ir geba fantazuoti, yra kūrybiškumas, gebėjimas optimistiškai žvelgti į pasaulį, originaliai spręsti problemas, lengvesnis ir atviresnis socialinis bendravimas.
Neigiamos pasekmės būtų, jei juokiamės ir menkiname vaiko fantazijas, taip stabdome jo kūrybiškumą ir mažiname pasitikėjimą savimi. Taip pat vaikai gali užstrigti savo baimėse – visą likusį gyvenimą bijoti tamsos, būti vieni namuose ar bijoti rimto pavojaus nekeliančių gyvūnų kaip vorų, varlių ir t.t. Gali būti blogai ir per ilgas skatinimas tikėjimas fantastiniais dalykais, pvz.: Kalėdų Seneliu skatinam tikėti iki 5 klasės ir t.t. Tada gali būti vaikui sunkiau bendrauti su bendraamžiais, o tai skatins uždarumą, atsiskyrimą ir nepasitikėjimą kitais žmonėmis.