Bijo suklysti?
Vyras, užaugęs nepilnoje šeimoje, aiškiai nenori kartoti tėvų klaidų. Jis patyrė, kokios skaudžios yra skyrybos vaikui, todėl būgštauja, kad netektų įskaudinti savo vaikų.
Toks vyras ypač reiklus partnerei. Net pati menkiausia abejonė neleidžia jam siūlyti savo širdies. Jis jaučiasi įpareigotas gyventi geriau nei jo tėvai.
Serga?
Yra vyrų, kurie – kaip Gogolio „Vedybų“ herojus – jaučia panišką vedybų baimę. „Gamofobija“ – tokiu terminu palyginti neseniai pasipildė ilgas įkyrių baimių sąrašas.
Vien mintis apie vedybas atbaido vyrą nuo pasimatymų, nuo vizitų pas moterį į namus, o kartais verčia pabėgti vos ne nuo altoriaus.
Toji baimė stipresnė už sveiką protą. Todėl tokius vyrus reikėtų ne smerkti dėl atsakomybės stokos, o gydyti. Tačiau gydymas negali būti prievartinis.
Dauguma moterų mano, kad vyrai vengia vedybų, nes nenori užsikrauti atsakomybės. Galbūt ir patys gamofobai tuo tiki, laiko save neatsakingais bailiais? Iš tiesų kaip ir kiekviena fobija, taip ir ši veikiausiai yra pasąmonės sukurta apsauginė reakcija. Kokia šios reakcijos esmė?
Tikriausiai vis ta pati psichoanalitikų atrasta kastracijos baimė.
Valdinga motina, komplikuoti santykiai su mergaitėmis šeimoje ir kieme – visa tai labai individualu, bet gali paaiškinti iracionalų nerimą. Šis nerimas paverčia vyrą mažu berniuku. Jis įspėja: laikykis toliau nuo šios vorų patelės. Ji tavimi pasinaudos, o po to nukąs tavo pasididžiavimą.
Abejoja dėl ateities?
Ko dar bijo vyrai? Kad jauna žavi mergina virs sena pikčiurna! Juk nemažai ištekėjusių moterų netrunka tapti abejingos savo vyrams, o visą švelnumą ir dėmesį atiduoda vaikams.
Nevedusius vyrus gąsdina draugų ir giminaičių patirtis: „Nejau ir mano žmona po metų pareikš, kad aš viso labo šlykštus patinas ir ji neapčiuopia su manim jokio dvasinio ryšio?.. Nejau mano moteris per naktis budės prie vaikų, o man teks užmigti ir prabusti vienam?“
Aišku, nereikia tikėtis neįmanomo – kad bendras gyvenimas tekės ramia vaga, be nesutarimų ir kančių. Kad moteris, žindydama vaiką, tuo pat metu švelniai bučiuos savo vyrą (nors... kodėl gi ne?).
Žinoma, kai šeimą papildo naujas žmogutis, moteris instinktyviai perkelia savo dėmesį jam, o vyrui jo lieka mažiau. Tačiau ne visiems vyrams tai tampa tragedija. Juk kartu su kūdikiu į šeimą ateina dar nepatirtas, su niekuo nepalyginamas džiaugsmas.
Galbūt vyro baimė prarasti dėmesį susijusi su dėmesio stoka vaikystėje? Galbūt į savo žmonas jie sudeda tokius didelius lūkesčius, kad ji įgauna motinos bruožų? Ir ne šiaip sau motinos, o motinos idealo?
Moters, kuri turi pagydyti visas vyro sielos žaizdas? Paprastai tokių vyrų pretenzijos skamba šitaip: „Ji manimi nesirūpina. Ji galvoja tik apie vaikus (karjerą ar pan.).“
Vyras jaučiasi nepakankamai vertinamas, jis bijo būti paniekintas, pamestas ir nepamaitintas. O juk tų maitinančių savo vyrus moterų kuo toliau, tuo mažiau mūsų visuomenėje. Emancipacijos banga dar neslūgsta.
Paguodos žodis moterims
Tai štai kokie nepaprasti tie vyrai... Ar įmanoma jiems įpūsti atsakomybės? Galima, bet protingai. Padedant suprasti, kad nuo jų daug kas priklauso moters gyvenime.
Kad, nepaisant visų emancipacinių ir technologinių perversmų pasaulyje, jie vis dar joms reikalingi. Kad tebeegzistuoja vyriškumo sąvoka.
Kad moterys dar moka sušnabždėti: „Kaip gerai, kad tu esi.“