Kaip rašoma pranešime spaudai, „Ikea“ tyrimas „Gyvenimas namuose“ parodė, kad laikas sau yra vienas esminių poreikių namuose, tačiau kone trečdalis Lietuvos gyventojų pripažįsta, kad šio poreikio nepatenkina. Su tuo daugiausia susiduria tėvai, auginantys mažamečius vaikus, bei kitais asmenimis namuose besirūpinantys žmonės. Net kas antras jų įvardija, kad esminis barjeras laikui sau yra pareiga rūpintis kitais.
„Jeigu tenka rūpintis artimaisiais – vaikais, senais ar sergančiais tėvais, partneriu, net tokia privati erdvė kaip namai tampa nebe poilsio, o dar viena darbo vieta. Kitais besirūpinantys žmonės nėra linkę savęs laikyti prioritetu ir neretai toleruoja, jeigu artimieji pertraukinėja jų asmenines veiklas. Tačiau tyrimas rodo, kad laiko sau trūkumas turi įtakos blogai savijautai – kas antras patiria nerimą ar susierzinimą“, – Lietuvos situaciją komentuoja psichologas P. Rakštikas.
Jis teigia, kad užsitęsus tokiai būsenai rizikuojama psichologinėmis problemomis. Mat nuolat būdami kitų apsuptyje mes neįsiklausome į save.
„Jei aplinkiniai mus supa naktį ir tik prabudus, visą darbo dieną ir vakare, gali atsirasti pojūtis, kad nejaučiame savęs, savo poreikių. Ilgainiui pradeda nebedžiuginti tai, kas džiugino anksčiau. Jei tai tęsiasi diena iš dienos, prarandamas paprastas džiaugsmas gyventi arba, dar blogiau, – gali kilti rimtesnių psichologinių problemų“, – įspėja psichologas.
Daugiau būti ir mažiau daryti
Tyrimas rodo, kad beveik ketvirtadalis (23 proc.) mažais vaikais besirūpinančių tėvų nedrįsta paprašyti artimųjų laiko sau. Mūsų šalyje gajus įsitikinimas (19 proc.), kad taip galime įžeisti kitus. Tačiau nuomonę, kad rūpindamiesi savimi elgiamės egoistiškai, specialistas vadina klaidinga ir net absurdiška.
„Kitais pasirūpinti galime tik tuomet, kai gerai jaučiamės patys. Tik tada pasiūlysime jiems geriausią savęs versiją, o ne tą, kuri liko po nesibaigiančių darbų“, – teigia P. Rakštikas.
Jis ragina tėvus daugiau būti ir mažiau daryti, o laikas sau, anot jo, nėra prabanga, tai – būtinybė tiek gerai psichinei, tiek fizinei savijautai užtikrinti.
„Visiems žmonėms yra būtinas privatumas, kaip būdas atgauti psichologinę pusiausvyrą, aiškiau suvokti savo poreikius ir patyrimus ar tiesiog nurimti gyvenimo sūkuryje. Dažnas daro klaidą, laiku sau laikydamas tokį metą, kuris lieka atlikus visus kitus būtinus darbus. Mes juk žinome, kad darbai niekada nesibaigia, ypač besirūpinant mažais vaikais“, – sako psichologas.
Privačią erdvę galime susikurti
Buitiniais rūpesčiais užsivertusiems tėvams specialistas pataria privatų laiką planuoti kaip bet kokią kitą veiklą, o apie savo planus informuoti aplinkinius. Be to, jis įsitikinęs, kad ypatingų galimybių tam nereikia, – privačia erdve gali tapti ir kampelis bendrame kambaryje.
„Pasimatymas su savimi gali būti tiesiog pusvalandis, netrukdomai praleistas kambaryje, mėgstamos muzikos pasiklausymas putų vonioje ar tylus pasėdėjimas stebint besikūrenantį židinį. Tai reiškia, kad šeimoje reikėtų susitarti ir gerbti tą laiką, kai jos narys yra konkrečioje vietoje ar užsiima konkrečia veikla. Pavyzdžiui, susitariama, kad skaitant, klausant muzikos su ausinėmis, sportuojant, medituojant, rašant šeimos nariui nebus trukdoma. Lygiai taip pat galima apsibrėžti laiką, kai konkreti valanda vakare yra kiekvieno laikas sau“, – sprendimus vardija P. Rakštikas.
Pasak jo, idealios formulės, kiek reikėtų skirti laiko sau, nėra, svarbiausia čia – reguliarumas. „Laiko sau paieškos iš pradžių turėtų būti valinga ir sąmoninga veikla. Kitu atveju, neplanuojant savo privataus laiko, jis dings rūpesčių jūroje ar atiteks garsiausiai to reikalaujantiems šeimos nariams. Kad ir pusvalandis tik sau kasdien jau darys teigiamą įtaką“, – pataria specialistas.
Kai tenka rūpintis sergančiais
Daug sunkiau galvoti apie savo privatumą yra tiems, kurie rūpinasi sergančiais artimaisiais. Psichologas pastebi, kad sergantys ir garbaus amžiaus žmonės yra linkę būti itin reiklūs pačių artimiausių atžvilgiu. Tai reiškia, kad juos prižiūrintys žmonės susiduria su nemažai vidinių dilemų, kai norima rūpintis artimaisiais, bet kartu tai tampa sunkiai pakeliama našta dėl nuolatinio nuovargio, nesibaigiančių prižiūrimojo specialių poreikių ir užgaidų.
„Tai fiziškai ir psichologiškai alina aplinkinius, kad ir kaip pozityviai jie būtų nusiteikę. Situacija neišvengiamai paliečia visus šeimos narius, galima sakyti, kad serga ar sveiksta irgi visa šeima. Vertėtų nebijoti prašyti pagalbos ir iš išorės, kad senolį ar sergantį artimą prižiūrintis žmogus reguliariai atsikvėptų nuo buities reikalų, nes padėti kitiems galime tik patys būdami kupini jėgų. Tyrimo „Gyvenimas namuose“ metu net 77 proc. mūsų šalies gyventojų teigė, kad privatumas yra svarbus jų asmeninei gerovei. Be to, meilė sau yra visų kitų meilės rūšių pagrindas, atskaitos taškas mylėti ir kitus“, – primena P. Rakštikas.