Rugsėjo mėnesį organizacija „Gelbėkit vaikus“ paviešino 14–18 m. jaunuolių apklausos rezultatus – paaiškėjo, kad šio amžiaus jaunuoliai savo emocinę sveikatą vertina 6,2 balo iš dešimties. Tad, tvirtina psichologė L. Milčienė, jų emocinė sveikata tik vidutinė.
„Be jokių abejonių, įvairūs iššūkiai egzistavo visą laiką, tiesiog dabar visuomenėje daugiau apie tai kalbama, o ir žmonės labiau pasirengę atsigręžti į sunkumus, kuriuos patiria vaikai, – sako pašnekovė. – Visgi, kai prireikia specialistų pagalbos, vis dar stebime prieinamų paslaugų trūkumą. Trūksta tiek specialistų, tiek pagalbos pasiekiamumo, neretu atveju pagalbos tenka laukti kelis mėnesius. Ilgalaikės paslaugos, tokios kaip psichoterapija, apskritai yra „prabangos prekė“, nes dažniausiai teikiamos tik privačiai.“
Kitas svarbus aspektas, teigia „Gelbėkit vaikus“ atstovė, kad kartais tėvams ir vaikams tampa sunku susigaudyti, kur tokia pagalba iš viso gali būti suteikta. Informacijos, regis, nemažai, bet reikia atlikti namų darbus ir susisiekti su keletu ar keliolika rekomenduojamų įstaigų ar organizacijų, norint išsiaiškinti jų galimybes dėl paslaugų teikimo.
„Minime Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencijos 35-metį. Dieną, kai norėtųsi pasidžiaugti, kad užtikriname vaiko teises. Vis dėlto matome, kiek daug dar reikia padaryti. Kalbant apie emocinę sveikatą, ar tikrai užtikriname, kad esant poreikiui pagalba vaikams ir jaunuoliams bus prieinama tuo metu, kai ji gali būti pati reikalingiausia?, – svarsto psichologė. – Savo ruožtu tėvai taip pat paliekami nežinioje, dažnai susiduria su bejėgiškumo jausmu, nežinojimu, kaip padėti savo vaikui. Jie irgi kartais išgyvena pyktį, nerimą, jiems nesuteikiama pakankamai informacijos, kaip elgtis šeimoje tam tikrais atvejais, į ką atkreipti dėmesį. Kartais tai skatina nepasitikėjimą galima pagalba. Jos negavus laiku, tėvai nusivilia ir nustoja jos ieškoti.“
Vaikų ir jaunuolių emocine sveikata reikia rūpintis ne tik krizės metu
Anot L. Milčienės, vaikų ir jaunuolių emocine sveikata rūpintis reikia ne tik tada, kai krizės įgauna pagreitį. Svarbu veikti prevenciškai, sako Delfi pašnekovė, taip pat stiprinti vaikų psichologinį atsparumą ir padėti atlaikyti galimas krizes, ugdyti tam reikalingus įgūdžius, kalbėti nepatogiomis temomis, informuoti, kur galima kreiptis ištikus sunkumams.
„Svarbu plėsti tokias paslaugas įvairiose bendruomenėse, nes specialistų trūkumas nėra lengvai ir greitai sprendžiama problema. Tikrai galima apmokyti bendruomenių atstovus identifikuoti vaikus, patiriančius didesnių sunkumų ir laiku nukreipti juos į specialistus, – įsitikinusi psichologė. – Vaikai yra didelė ir svarbi visuomenės dalis. Jie susiduria su daugybe skirtingų socialinių kontekstų – tai šeima, mokykla, draugai, socialiniai tinklai. Kaip ir suaugusieji, jie jaučia daug į save nukreiptų lūkesčių, patiria stresą, išgyvena skirtingas emocijas – ne visuomet malonias. Labai svarbu turėti patikimų, empatiškų suaugusiųjų šalia, kurie neteisdami gali įsigilinti į vaiko ar jaunuolio situaciją, girdėti, kokios pagalbos reikia. Apmaudu, bet vis dar girdime apie kai kuriose mokyklose neveikiančias, stalčiuose paslėptas patyčių prevencijos programas, administracijų norą nematyti problemų.“
Kuriant santykius su vaikais, labai svarbūs nuoširdūs pokalbiai, drąsa kalbėti – tai galioja ne tik tėvams, bet ir mokytojams, socialiniams darbuotojams ar kitiems vaiko aplinkoje esantiems asmenims.
„Įvykus krizėms, kurios plačiai aptarinėjamos visuomenėje, nereikia vengti šių temų aptarti su vaikais – žinoma, atsižvelgiant į jų amžių ir brandą. Jei apie tai nebus kalbama vaiko artimiausioje aplinkoje, jis vis tiek tą informaciją matys ir girdės, pastebės socialiniuose tinkluose, aptars su draugais, – sako L. Milčienė. – Komunikuojant su mažesniais vaikais, temų spektras gali būti platesnis – svarbu kalbėti apie įvairias patiriamas emocijas, sunkių emocijų įveikimo būdus, asmeninį pagalbos tinklą (kas yra tie suaugusieji, kurie gali padėti, kai būna sunku). Su paaugliais verta kalbėti konkrečiau, nenuvertinti jų situacijos suvokimo lygio, išklausyti, kokias emocijas jiem sukėlė vienas ar kitas įvykis ar informacija, kas kelia nerimą, rasti priimtinų būdų nurimti, kalbėti apie pagalbos galimybes, kai pagalba reikalinga. Atvirumas – labai svarbus veiksnys.“
Anot specialistės, pokalbis nėra tas dalykas, kurį svarbu atlikti kartą ar du – tai santykių pagrindas. Tokių pokalbių metu galima išgirsti ir suprasti, kaip jaučiasi vaikas. Kalbantis dažnai, sako J. Milčienė, galima išmokti sekti savo vaiko emocinę būklę.
Delfi primena, kad vos prieš kelias dienas psichologas, Suicidologijos tyrimų centro vadovas Paulius Skruibis ragino visuomenę nusiraminti ir nustoti eskaluoti šitą temą, masiškai dalintis ieškomų paauglių pranešimais ir panašia informacija, nes tai, anot jo, blogina situaciją.
„Man atrodo, kad mes turime tai, ką mes vadiname Verterio efektu, kad yra seka labai panašių savižudybių, kurios tikriausiai yra tarpusavyje susijusios, ir, deja, spręsdami problemą, mes iš tikrųjų ją aštriname“, – „Delfi“ komentavo P. Skruibis.
Pasak psichologo, situaciją blogina didžiulis žiniasklaidos dėmesys, o taip pat ir dėmesys socialiniuose tinkluose dingusių paauglių istorijoms.
„Platinami paieškos kvietimai, kurie, viena vertus, visiškai suprantami, kad žmonės nori padėti surasti dingusį žmogų. Aš suprantu, kodėl taip yra, bet, deja, kažkas turi tą pasakyti, kad tai aštrina problemą“, – teigė P. Skruibis.
Specialistas ragina visus nusiraminti.
„Galbūt daug kam nepatiks, ką aš sakysiu, bet reikia nusiraminti, ir neeskaluoti šitų situacijų iki beprotybės. (…) Net, kai ir aš kalbu, aš galvoju, ar prisidedu prie sprendimo, ar prie problemos aštrinimo“, – sakė P. Skruibis.
Paaugliai nėra išskirtinės rizikos grupėje
Kartu specialistas pažymėjo, kad, kalbant apie savižudybes Lietuvoje apskritai, jaunų žmonių savižudybės sudaro tik labai nedidelę dalį jų.
„2023 m. turėjome 562 savižudybes, iš jų amžiaus grupėje iki 19 metų buvo 6 savižudybės. Kitaip tariant, mes turime absoliučiai iškreiptą supratimą, kas dedasi? Kai sakote, kas dedasi su paaugliais? Jeigu žiūrėčiau tik į savižudybes, tai turėčiau pasakyti, kad niekas su jais nesideda. Didžioji dalis savižudybių apskritai nieko bendro su paaugliais neturi“, – sakė P. Skruibis.
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad iš tų šešių jaunų žmonių savižudybių atvejų, jeigu ne visus, tai dalį jų skaitėme, matėme, stebėjome, kaip tai vyko, vos ne realiu laiku.
„Ir, deja, man atrodo, kad būtent tai, kad mes visa tai stebime vos ne realiu laiku prisideda prie to, kad atvejai kartojasi ir kartosis“, – sakė P. Skruibis.
