Pats užauginęs dvi dukras, vyras sako stengęsis joms įdiegti vieną svarbią vertybę. „Daryti tik tai, ką nori, kas smagu, ką liepia širdis“, – pasakoja A. Užkalnis.
– Andriau, papasakokite, kokioje šeimoje užaugote? Ar tai buvo įprasta to meto šeima?
– Man atrodė ir dabar atrodo, kad tai buvo labai ypatinga šeima. Iš tėvų nuolatos girdėdavau, kad baisiausias dalykas gyvenime yra būti „kaip visi“, būti paprastu žmogumi. Negalėjau net drįsti pasiteisinti gavęs vidutinį pažymį, kad daugelis tokį gavo. Arba kad buvo kitų vaikų, kurie padarė dar blogiau. Vienintelis variantas visada buvo būti geriausiu.
Kartu tėvai visada pabrėždavo, kad negalima iš aukšto žiūrėti į jokį paprastą darbą ar menkai apmokamas pareigas. Apie pinigus apskritai vaikui neleidžiama šnekėti. Pasipūtimo netoleruodavo. Tačiau man pačiam paprasto darbo ne tik kad nenorėjo – tai net nebuvo svarstoma.
Man buvo leidžiama galvoti tik apie ypatingus darbus, kad galėtum žinoti daugiau už kitus, mokėti ypatingus dalykus, ir, svarbiausia, keliauti. Sovietmečiu beveik nebuvo galimybės keliauti (nors mama važinėjo palyginti nemažai, o močiutė buvo lankiusis ne tik Rytų Vokietijoje, bet ir Italijoje bei Prancūzijoje, kas buvo maždaug kaip skrydis į kosmosą), ir tėvams galimybė keliauti buvo viena didžiausių gyvenimo dovanų.
– Kokie buvo jūsų tėtis ir mama?
– Abu tėvai buvo menininkai. Namie buvo be galo daug knygų, įvairaus popieriaus, brangių dažų, vaškinių kreidelių, tušo, plunksnų, reisfederių, knygų apie šriftus, užsienietiškų madų ir stiliaus žurnalų. Tėvai skatino domėtis šiais dalykais, ir jaučiausi gudresnis už kitus vaikus: jie žinojo vos kelių spalvų pavadinimus ir oranžinę spalvą vadino „morkvine“, o aš šešerių metų jau žinojau, kuo skiriasi ultramarinas nuo prūsiškojo mėlio.
Mano kambaryje kabojo didelė Edgaro Degaso paveikslo reprodukcija „Moteris šukuojasi plaukus“ (Woman Combing Her Hair). Giminės stebėdavosi: kaip galima vaiko kambaryje nuogą moterį kabinti. Mama patraukdavo pečiais ir nieko nesakydavo.
– Ar prie jūsų aistros – domėjimosi maistu – kažkaip prisidėjo jūsų šeima?
– Turbūt taip ir buvo. Tėvai stengdavosi rinkti gastronomines patirtis, kur tik galėdavo. Mama dažnai važinėdavo darbo reikalais į Maskvą ir, kai kiti lietuviai veždavo keramines plyteles vonios remontui arba audinio atraižas, mama Indijos prekių parduotuvėse pirkdavo nematytus prieskonius, mangų marmeladą, marinuotas laimo citrinas su čiliais ir veždavo namo. Jei kokie draugai grįždavo iš Vietnamo, eidavom valgyti mėsos su vietnamietišku lipniu ir saldžiu juodu sojos padažu.
Kai važiuodavome, pavyzdžiui, į Sakartvelą, kurį tada vadino tik Gruzija, tėvai pirkdavo visokias vietines žoles. Svečiuose turėdavau rankomis valgyti kukurūzų košę ir vietos restoranuose užsakinėdavo kuo egzotiškesnius patiekalus. Net tokius, nuo kurių aštrumo kosėdavau ir būdavo pilnos akys ašarų. Bet užsispyręs valgiau, nes norėjau būti kaip suaugusieji.
Tėvas labai gerai išmanė grybus. Net ir tokius, kuriuos mažai kas pažino: jo renkamas skėtines žvynabudes (jos iškeptos aliejuje yra vištienos skonio) draugai vadino musmirėmis. Iš tų laikų mano mėgstamiausi grybai yra rudmėsės.
Eidavom ir į restoranus, nors jų buvo nedaug ir jie nebuvo kažin kokie. Prisimenu, tėvas „Draugystėje“ Vilniuje užsisakė steiką su krauju (tai buvo negirdėtas dalykas) ir man aiškino, kodėl mėsos nereikia kepti iki puspadžio konsistencijos. „Bočiuose“, „Senajame rūsyje“, „Neringoje“ tėvai rodė, kaip serviruojamas stalas, kuria šakute ką valgyti ir kodėl žuvies patiekalams yra kitoks peilis, o skirtingiems vynams – skirtingos taurės.
Apskritai, tėvai turėjo itin sveiką požiūrį į alkoholį: galėjau, kaip koks italų vaikas, nuo mažų dienų ragauti vyną ir alų. Tėvas turėjo didelę vyno etikečių kolekciją: atsimenu, kaip po šventės rūpestingai tas etiketes mirkydavo, kad atsiklijuotų nuo butelio. Šiais laikais mane iš tėvų tikriausiai būtų atėmusios socialinės tarnybos: vaiką moko gerti ir pratina prie pornografinių meno kūrinių (juokiasi).
– Ar augote vienturtis?
– Iki vienuolikos metų – taip. Mano sesuo smarkiai už mane jaunesnė. Augau vienas ir gaudavau visą dėmesį, gerąja ir blogąja prasme. Taip ir neįpratau laukti savo eilės pasisakyti. Ir absoliučiai nepakenčiu, kai mane pertraukia arba nesiklauso.
– Ką, jūsų manymu, jūsų tėvai darė iš tiesų teisingai augindami jus?
– Išmokė, kad visas pasaulis priklauso man. Kad galiu dirbti ką noriu, keliauti kur noriu ir kad niekam nesu per prastas.
Išmokė nekantrumo ir nepakantumo kvailiams ir netolerancijos banalybėmis. Šie dalykai nepalengvina gyvenimo, bet padeda koncentruotis į tai, kas svarbiausia.
– Ar jūsų šeima turėjo tradicijų?
– Velykos ir Kūčios Kaune, dvylika patiekalų per Kūčias, medaus tortas Naujiesiems metams. Kūčias švęsdavome net tada, jei Kalėdos būdavo darbo diena ir mane reikėdavo „nuimti“ nuo pamokų.
Žiemą eidavome slidinėti Vingio parke, kai prisnigdavo. Prisimenu, kad buvau išmokytas kruopščiai, pagal temperatūrą ir sniego tipą, tepti slides. Skirtingi tepalai būdavo slidžių galams ir po apkaustais.
Didelė tradicija buvo bandyti keliauti, kiek tik įmanoma, kuo toliau ir kuo keisčiau.
– Dabar auginate du šunis. Ar vaikystėje turėjote augintinių?
– Kai man buvo dešimt metų, turėjau beveislį šuniuką, vardu Braunis. Jis buvo blogai išauklėtas, vis pabėgdavo. Gaudydavau jį ant Tauro kalno ir šaukdavau žmonėms: „Prašau, pagaukit šuniuką!“ Bet niekas nenorėdavo gaudyti svetimo šuns.
Jam buvo kančia gyventi Vilniuje, miesto centre, tad tėvai išvežė į Kauną, kur buvo dideli namai ir sodas. Vieną dieną jis pabėgo ir negrįžo. Manau, gal pakliuvo po mašina.
Ligi šiol jaučiuosi labai blogai, kad nebuvau jam pakankamai geras, į vedžiojimą žiūrėdavau, kaip į prievolę, o ne į džiaugsmą: kassyk prisiminus tvenkiasi ašaros ir manau, kad jei už ką nors eisiu į pragarą, tai už tą šuniuką. Vaikams negalima pirkti augintinių, jei tėvai nesugeba išmokyti jais tinkamai pasirūpinti.
– Papasakokite plačiau apie savo vaikystės keliones.
– Vasaras dažniausiai leisdavom Nidoje ir Dzūkijoje. Iš kitų kelionių buvo Gruzija, Krymas, Maskva. Vieną sykį buvome Rusijos Krasnodaro krašte, prie Azovo jūros (ten atostogų vieta, bet labai skurdi ir liūdna), kur ilgam supratau, kodėl rusai, atvažiavę į Lietuvą, taip žavėdavosi: „kaip Vakarai“.
Kryme buvome miestelyje, kuris vadinosi Forosas (pats piečiausias iškyšulys) – atvažiavome be jokių kelialapių ar viešbučių rezervacijos. Tėvas autobusų stotyje susipažino su kažkokiu karininku, kuris pasirodė esąs vietinės KGB poilsinės darbuotojas. Davė mums kambarį savo erdviame bute ir vienąsyk nusivedė pažiūrėti, kaip atrodo nomenklatūros paplūdimys: gultai su pagalvėmis vietoje rankšluosčių, prie kiekvieno gulto peleninė ir staliukas gėrimams, mėlynai balti skėčiai. Anuomet tai atrodė, kaip gyvenimas iš filmų apie Prancūziją.
Paskui apie Forosą išgirdau 1991 metais, kai ten kelioms dienoms buvo perversmininkų įkalintas savo viloje paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas.
Tėvas buvo aukštas ir su barzda, poilgiais garbanotais plaukais, kaip Kristus, rengėsi baltais džinsais ir šviesiais marškiniais, todėl žmonės Kryme galvojo, kad turbūt nomenklatūrinis pižonas, užsienietis arba kino režisierius. Taip paprasti žmonės anais laikais neatrodė.
Egzotiškiausia kelionė su šeima buvo Kolos pusiasalis, už poliarinio rato, į kalnus, su palapinėmis. Tėvas iš kažkokių pažįstamų gavo tikslių karinių žemėlapių.
Prisimenu didžiules laukines šilauoges tundroje, uodus ir baisius mašalus: jeigu uodas gelia, tai mašalas iškanda gabalėlį odos, ir kraujas nesustoja bėgęs iš žaizdos. Maudžiausi lediniuose kalnų upeliuose. Ten turistų nebuvo visiškai, bet buvo geologai. Juos pavaišinome lietuviška rūkyta dešra, kuri ir šiaip Rusijoje anais laikais buvo delikatesas, o kalnuose už poliarinio rato – kaip omaras juodųjų ikrų padaže su aukso dulkėmis, patiektas kur nors dykumoje.
– Pats turite dvi dukras. Kokių šiltų prisiminimų turite apie jų auginimą?
– Turbūt apie tai, kaip dukros matė labai daug geriausio, ką gali suteikti Anglija. Muziejai, galerijos, puikūs restoranai. Ir gausias keliones po pasaulį: daugiausia po Italiją, dar Kanarų salas, Šveicariją, Ispaniją, Kaliforniją, Japoniją. Nors dukros mokėsi Anglijoje labai brangioje privačioje mokykloje (kuo nesididžiuoju, bet tuo metu man tai atrodė teisinga), mažai kas net jų aplinkoje tiek keliavo.
Dukros galėjo net labai jauname amžiuje žiūrėti „Sopranus“, kai daugeliui tėvai drausdavo šį serialą, nes ten per daug prievartos, žudymų ir nuolatiniai keiksmažodžiai. Man atrodė, kad apie tokius dalykus vaikai turi sužinoti saugioje aplinkoje, šeimoje, ir kad tėvai neturi apsimetinėti, kad tokių dalykų nebūna.
Dar ir dabar, kai man skaitytojai sako, kad iš mano rašymų vaikai gali išmokti keiktis ir blevyzgoti, aš jiems sakau, kad yra labai naivu manyti, kad jų vaikai išmoksta keiktis, skaitydami Užkalnį.
– Ar pats stengėtės nedaryti kažkokių konkrečių klaidų, kurias galbūt dėl laikmečio darė jūsų tėvai?
– Turbūt teisingiausias dalykas, kurį kartojau dukroms, kad gyvenime jos turėtų rinktis tik tai, kas patinka. Jokių „perspektyvių specialybių“. Daryti tik tai, ką nori, kas smagu, ką liepia širdis.
Baisu žiūrėti, kai tėvai bando per vaikus įgyvendinti savo pačių neįgyvendintas svajones ir ambicijas, ir todėl planuoja vaikų karjeras ir stumia juos tapti medikais arba teisininkais, pagal savo supratimą.
– Kaip manote, ar įmanoma tėvams nepadaryti klaidų auginant vaikus?
– Manau, neįmanoma. Esame savo pačių auklėjimo ir patirčių įkaitai. Iš praeities demonų išsiveržiame tada, kai būna jau vėlu. Nemanau, kad labai gera mintis yra nuolatos graužtis: geriausias dalykas, ką galime padaryti, tai bent jau užsikimšti ir nebeėsti savo suaugusių vaikų, kai ateiname į protą. Ir padėti vaikams tik tada, kai jie patys prašo. Ir tik taip, kaip jie prašo.
Praeities klaidų neatitaisysime, bet bent jau reikia žinoti, kur sustoti. Būna tragiška žiūrėti, kaip tėvai, kurie patys traumavo savo vaikus, dar lipa ant galvos ir aiškina jiems, kaip jie turi auginti ir auklėti anūkus.