– Papasakokite savo šeimos istoriją: kaip susipažinote, kokios vienas kito savybės patiko?
– Dovilė: Šiemet laukia didžiulė šventė – rugsėjo gale švęsime mūsų bendro gyvenimo kartu dešimtmetį, iš jų susituokę esame jau šešerius metus. Sakau „bendro gyvenimo“, nes nuo pirmos susitikimo dienos pajutau, kad nebenoriu paleisti šio vaikino rankos, svajojau eiti su juo ilgai ir įdomiai gyvenimo keliu iki pat senatvės. Jo ramybė, humoro jausmas ir šilta šypsena padarė įspūdį, taip pat nuoširdžios ir rūpestingos akys.
Žygimantas: Susipažinome atvažiavę mokytis į Vilnių. Dar gerai nepažinojome nei miesto, nei savo kambario draugų, nes abu esame ne vietiniai – Dovilė iš Panevėžio, aš iš Druskininkų rajono – o susitikome pusiaukelėje. Pažintis labai šiuolaikiška – mus suvedė vienas iš tuomet populiarių pažinčių portalų. Taip ir nebeišsiskyrėme. Dovilė buvo miela, švelni, ir, kas man buvo svarbu, linksma.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus? Ir kokie iššūkiai čia jūsų laukė?
– Dovilė: Kad būsime šeima ir turėsime vaikų žinojome dar prieš santuoką. Daug kalbėdavomės, kaip matome save, kokią savo šeimą įsivaizduojame, kiek vaikų norėtųsi turėti. Didžiausias iššūkis buvo tai, kad svajoti paprasčiau nei viską įgyvendinti. Ne visiems vaikučiai ateina taip lengvai, kaip norėtųsi. Bet džiaugiamės tuo, kad viskas atėjo savu laiku – nei per anksti, nei per vėlai.
Žygimantas: Daug kalbėjomės, kiek norėtume vaikučių. Sakėme, du tai tikrai turėsime, o galbūt net ir tris. Svajojome apie tradicinį variantą – berniuką ir mergytę, bet likimas sudėliojo kiek kitaip.
– Kokie tėvystės mitai pasitvirtino, o kokie sugriuvo susilaukus pirmojo vaiko?
– Dovilė: Dar laukiantis pirmagimės Barboros labai daug skaitėme ir domėjomės pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais, raida, sauskelnėmis, maitinimu ir viskuo, kas tik liečia kūdikį. Kliovėmės mamų ir močiučių patarimais, ir, rodėsi, siekėme kažkokios neapčiuopiamos tobulybės. Bet užmiršome bene svarbiausią dalyką – pokalbius ir supratimą, kad gyvenimas pasikeis, ir vaikelis pasikeis mūsų, vyro ir moters, santykius. Vis dėlto, kad ir koks vaikelis svarbus, poros santykiai gimus mažyliui neturi nueiti į antrą planą. Mitas, kad vaikelis turi būti dėmesio centre ir visas laikas bus skirtas tik jam, nematysime dienos šviesos ir bus be galo sunku subliuško labai greitai. Vaikas turi būti ne šeimos centras, o šeimos dalis. Visi šeimoje turėtų užimti lygiavertes pozicijas, nepaisant to, kiek yra narių – ar trys, ar dabar jau penki. Neužsidarėme namie, daug bendraudavome su artimaisiais, keliaudavome po Lietuvą, rodėme vienas kitam ir Barborytei pirmą kartą matomas vietoves. Ir, kas svarbiausia, nesiliovėme kalbėtis, ką buvome pamiršę pirmomis dienomis gimus mažylei. Taip ir supratome, kad nėra taip sunku, kaip visi mus gąsdino.
Žygimantas: Bene ryškiausias mitas – kad, gimus vaikučiui, niekur nei išeisi, nei ką nuveiksi, tikrai sugriuvo. Mes ir anksčiau labai mėgome trumpas išvykas, susigalvotas ekspromtu, tad tai išliko ir gimus Barborai. Su daugiau sustojimų, maisto paketu kelionei, daugiau pasirengimo ir paieškų, kokie maršrutai tinka keliaujant su vežimu – bet tuo ir žavus gyvenimas su vaikais. Dar turime išsaugoję pirmos rimtesnės kelionės po Lietuvą planą, kai važiavome iš Vilniaus į Klaipėdą. Tada Barborai buvo 9 mėnesiai, o Dovilė 7 mėnesį laukėsi dvynukių.
– Kaip vaikai pakeitė tarpusavio santykius? Koks jūsų tvirtos šeimos receptas?
Gimus Barborai pajutome neapsakomą meilę, dėkingumą ir pagarbą vienas kitam. Supratimas, kad mes sukūrėme šį meno kūrinį, šį mažą žmogų, buvo neįkainojamas. Jautėmės apdovanoti ir vis dar dėkojame tiek vienas kitam, tiek Aukščiausiajam už tokias dovanas – tris sveikas, protingas ir nuostabias dukrytes. Didžiulė meilė ir rūpestis bei atsakomybė lydi mus kasdien. Tačiau, tik gimus mūsų dvynukėms, širdys ir namai pajuto tikrą pilnatvę. Laukiantis dvynukių mūsų ryšys tik sustiprėjo, mes labai daug kalbame ne tik apie buitinius dalykus, bet apie vaikystės prisiminimus, jausmus, svajones, nieko neslepiame. Išmokome pasakyti, jeigu kas nepatinka arba neramina. Tiesiog va taip, tiesiai šviesiai, su pagarba. Nustojome gaišti laiką tikintis, kad antra pusė yra aiškiaregys ir turėtų numanyti, kodėl tu be nuotaikos. Vaikai, matydami mus, išmoko pastebėti kitą, jų labai stiprus empatijos jausmas – nors jos dar nedidukės, tikime, kad, matydamos pavyzdį, kaip elgiamės mes, jos nebijo nei pačios rodyti skirtingas emocijas, nei jas priimti iš kito žmogaus. Tvirtos šeimos receptas labai paprastas, susidedantis iš šių ingredientų:
- Nereikalauti neįmanomo. Tiek iš savęs, tiek iš antros pusės. Jūs nebūsite tobuli tėvai ar sutuoktiniai ir net nereikia to tikėtis. Būkite geriausia savo versija, kokia tik galite, ir negraužkite savęs dėl smulkmenų.
- Išmokite kalbėtis. Pabandykite problemas spręsti ne sunkesniu, o lengvesniu keliu. Tiesiog paimkite, ir pasakykite, kas negerai. „Pavargau, atsibodo, nesiseka, noriu miego“. Tokiu būdu neliks neaiškumo, o drauge rasti išeitį bus lengviau.
- Nebijokite atsiprašyti suklydę. Ne tik sutuoktinio, bet ir vaikų. Jūs tikrai nesate visada teisūs, todėl mokėjimas pripažinti savo klaidas ar nesusivaldymą ir pasakyti „atleisk, pasikarščiavau“ yra labai sveikintinas.
- Neatsisakykite svajonių ir gerų įpročių. Ir toliau domėkitės, keliaukite, pažinkite. Sakote, nėra laiko, nes reikia rūpintis vaikais? Tai pradėkite viską daryti kartu, įtraukite ir juos, ir pamatysite, kokią puikią kompaniją turėsite savo mėgstamų veiklų metu.
- Darykite ne „dėl mūsų“, darykite „mums“. Viskas, ką darote – darbas, pirkiniai, pramogos – turėtų būti ne dėl vaikų ar šeimos. Be užslėpto priekaišto „va, matai ,darau tai dėl tavęs“, o su meile „pažiūrėk, darau tai mums“, o – dar geriau – „darau tai su jumis“. Tokių darbų vertė šimtus kartų didesnė.
– Kaip apibūdintumėte savo partnerį kaip mamą ir kaip tėtį?
– Žygimantas: Mano žmona yra nuostabi, be galo rūpestinga, kantri. Švelni ir užjaučianti, kada vaikams to reikia labiausiai, empatiška ir besirūpinanti ne tik savais, bet ir svetimais, besijaudinanti už visus, kad tik visiems viskas būtų gerai. O, kas svarbiausia, pati mokanti su vaikais pabūti vaiku.
Dovilė: Žygimantas yra pats geriausias tėtis, koks gali būti. Ir tikrai neperdedu. Jis švelnus, kai reikia, griežtas, puikiai jaučiantis vaikų emocijas ir nuotaikas. Jam rūpi, kuo jos gyvena – kokie jų draugų vardai, kuris žaisliukas mylimiausias, ką joms patinka veikti. Neabejoju, kad ypač stiprų ryšį su vaikais sukurti padėjo ir tai, kad jis labai noriai ir lygiavertiškai žiūri į mūsų šeimą. Jis ne kartas nuo karto padeda ar pabūna su vaikais, kaip kiti sako „padeda, išleidžia mane“. Ne, mūsų šeimoje taip nebūna. Žygimantas ne „pabūna“ su vaikais – jis gyvena su jais, jis jais rūpinasi ir yra lygiavertė šeimos dalis, kaip ir visi kiti joje esantys žmonės, ir visiškai nesvarbu, ar jis, ar aš turime planų ar reikalų, keliaujame tada arba visi kartu, jei tai neįmanoma – atskirai. Be galo kantrus, atsakingas vyras, nebijantis parodyti, kad myli ir rūpinasi savo šeima.
– Susilaukus pirmagimės jau po metų susilaukėte dvynukių. Pasidalinkite, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami pametinukes?
– Dovilė: Sužinojus, kad laukiame gimstant dvynukių, buvo baisu, kaip gi seksis rūpintis trimis mažylėmis, nes Barborai turėjo būti tik šiek tiek virš metukų. Deja, sesės gimė anksčiau, nei turėjo – 35 savaičių. Tad per visus šiuos pustrečių metų penkiese baisiausia buvo savaitė praleista intensyvios terapijos skyriuje. Tačiau esame be galo dėkingi medikams, kurie visokeriopai drąsino ir palaikė mus, kad mergytės kuo greičiau galėtų keliauti ne tik į palatą, bet ir namo. Didžiausių problemų kėlė maitinimo klausimai, čia pirmaisiais mėnesiais patyrėme ypač daug streso. Na, o vėliau, kol vaikai buvo maži ir nevaikščiojo, didžiausių sunkumų turėjome keliaujant ir renkantis maršrutus, kur būtų įmanoma pravažiuoti jau nebe su vienviečiu, bet su dviviečiu vežimėliu.
Žygimantas: Žinoma, taip pat sunku būna ir padalinti laiką visoms po lygiai, arba išlaviruoti, kai ateini pasiimti jų į darželį ar vakare migdo žmona, o jos visos nenori mamos, nori tėtuko. Arba visos iškart nori ant keliukų ar apkabinimo, o rankos ir glėbys tik vienas. Bet tada esame išmokę daryti keturgubus arba net penkiagubus apsikabinimus.
– Kas jūsų manymu auginant daugiau nei vieną vaiką yra lengviau ir kas sunkiausia?
–Dovilė: Sunkiausia, matyt, yra išdalinti save visoms po lygiai. Kol mergaitės mažos, tol didelių problemų nėra, nes visi laiką kokybiškai stengiamės leisti kartu. Manau, kad vaikams svarbu ne tik būti šalia tėvų, bet ir būti su jais, o tėvams – atitinkamai „būti vaikuose“. Ne sėdėti šalia sulindus į telefoną, ne ignoruoti ar stumti nuo savęs, bet būti vaikuose juos matant, girdint ir jaučiant. Kartais pakanka tiesiog stebėti ir sureaguoti, kai jiems to reikia. Kartais – pažaisti drauge ar apkabinti. Bet svarbu nenutolti nuo vaikų išgyvenimų, jais domėtis. Dėl šios priežasties mes daug keliaujame ir dar daugiau visi kalbamės, turime šeimos ritualus, kurie mus visus suartina.
Žygimantas: Na, o lengviausia yra tai, kad mes esame, kad ir kaip juokingai skamba, „prioritetiniai“ (juokiasi). Tėvų su vaikais kasoje mus dažniau užleidžia, galime važiuoti „4+“ juosta, kaip daugiavaikė šeima turime tam tikrų lengvatų, bet tikrai nebandome iš to išlošti, tiesiog šiaip smagu, kai aplinkiniai mumis džiaugiasi ir žavisi. Ypač, kai svetimi žmonės pagiria. Neseniai buvome su šeima restorane. Vakarieniavome ir smagiai leidome laiką. Kai vaikai po vakarienės nuėjo pažaisti į žaidimų aikštelę, prie gretimo staliuko sėdėjęs vyras paklausė, ar galėtų užkalbinti. Jis pasakė, kad mūsų bendravimas su vaikais toks gražus, kad privertė pagalvoti, ar mes lietuviai. Dėkingumas, pagarba ir stiprus ryšys buvo matomi net nepažįstam žmogui. Esame labai dėkingi už tokius žodžius, tai priverčia galvoti, kad visgi einame teisinga kryptimi, auklėdami savo mergaites.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima? Koks mėgstamiausias jūsų šeimos laisvalaikio leidimo būdas?
– Šiltuoju metų laiku keliaujame labai dažnai – jei ne kas vakarą, tai bent savaitgaliais. Renkamės keliones automobiliu, o vėliau žygiuojame arba važinėjamės dviračiais bei paspirtukais. Nuo mažų dienų ir mergaitės yra aktyvios, esame drauge ir į piliakalnius kopę, ir ilgokos distancijos žygių takus įveikę, kol kas rekordas – 4 km.
– Kodėl jūs esate verčiausi tapti metų šeima?
– Nedrįstume teigti, kad esame geriausi, verčiausi ar nuostabiausi. Yra labai daug puikių šeimų, mes jas gerbiame ir lygiai taip pat palaikome. O mes džiaugiamės, kad galime dalyvauti šiame konkurse, papasakoti apie save ir galbūt net įkvėpti kitus, kurie kažko bijo ar nedrįsta – susilaukti vaikučių ar su jais leistis į nuotykius. Nebijokite, būkite čia ir dabar, mėgaukitės laiku su savo šeima ir visa širdimi gyvenkite! Sėkmės!
Norite ir jūs dalyvauti konkurse? Jūsų šeima daro visiems įspūdį? O gal pažįstate tokią šeimynėlę, apie kurios vieningumą ir energiją sklinda legendos? Parodykite visai Lietuvai, kaip atrodo stipri, darni ir smagiausia šeima šalyje, o projekto nugalėtojai laimės net 2000 eurų vertės kuponą dviračiams įsigyti. Viskas, ką reikia padaryti, – įkelti savo šeimos nuotrauką ir trumpai parašyti, kodėl būtent jūs esate verti Metų šeimos titulo ir laimėti pagrindinį prizą. Tai padaryti galite ČIA.