Ir vis dėlto, liko ji tikrai ne prievarta, o dėl to, kad širdis pakuždėjo likti ilgiau. Jauna moteris, sutikusi pasikalbėti apie tautų bei kultūrų skirtumus, Lietuvoje ir lietuviuose jau pirmąjį kartą čia nusileidusi rado namų saugumą ir daug kitų širdžiai malonių dalykų.
Nors Obaa pagal specialybę yra programuotoja, dėl pramogos ėmėsi kurti turinį socialiniuose tinkluose. Be to, atidarė afrikietiškų prekių parduotuvę „OBA“. Jos gyvenimas teka ir verda čia, čia ji sukūrė šeimą, turi namus.
– Papasakokite apie savo vaikystę.
– Užaugau tradiciškuose ganietiškuose namuose, religingoje krikščioniškoje šeimoje. Mano tėvai tikrai mums, vaikams, norėjo geriausių dalykų, ir siekė, kad gautume išsilavinimą. Palaikė mus visur, kur tik galėjo.
– Kaip ir kada atvykote į Lietuvą?
– Pirmą kartą atvykau 2020-aisiais. Prieš atsikeldama tikrai daug skaičiau apie šią šalį, be to, daug klausinėjau žmonių, kurie jau buvo lankęsi ar net gyvenę čia. Deja, jie lietuvius man piešė kaip rasistus: dėl šito tikrai baiminausi, nors ir laukiau susipažinti su nauja kultūra, sužinoti, kaip žmonės čia gyvena.
Kai nusileidau, kažkokia moteris pavadino mane dukrele, kol ieškojau savo daiktų. Būtent tos moters elgesys man leido pasijausti kaip namuose. Saugiai. Pagalvojau, kad tikrai ne visi lietuviai yra rasistai, kad ir ką man pasakojo.
– Kaip sekėsi čia gyventi iš pradžių?
– Apsigyvenusi čia, susidraugavau su kambarioke. Pirmojoje parduotuvėje, kurią aplankėme, negalėjome rasti net elementariausių dalykų, kuriuos norėjome įsigyti. Viskas atrodė neįprastai, turėjome prašyti parduotuvės darbuotojų pagalbos. Pavyzdžiui, imbierai man atrodė tiesiog nerealistiškai dideli, palyginti su tais, kuriuos buvau pratusi matyti Ganoje.
Taip pat įspūdį paliko kelio eismo taisyklių besilaikantys žmonės, priešingai nei mano tėvynėje, kur dauguma per gatves ir greitkelius vaikšto kaip papuola.
– Kaip nutiko, kad čia likote?
– Nemaniau, kad liksiu čia gyventi, planavau pabūti 5 mėnesius, kol baigsis „Erasmus“ programa, o tada susikrauti daiktus ir vykti namo. Laimei ar nelaimei, atsitiko kovidas, ir aš įstrigau čia, Lietuvoje, savo išsinuomotame kambarėlyje. Skrydžiai buvo atšaukinėjami.
– Buvo baisu? Teko galvoti, ką daryti toliau?
– Prieš kovidą nebuvau didelė socialinių tinklų dalyvė, bet gryniausiai iš nuobodulio pradėjau jais aktyviau naudotis. Tada su manimi susisiekė viena mergina, paprašiusi pagalbos gaminant maistą jos vaikinui iš Afrikos. Tapome draugėmis, ji padėjo man susirasti darbą klientų aptarnavimo sferoje.
Gavau darbą, mano vadovas ir bendradarbiai buvo man neįtikėtinai malonūs, taip pat ir koordinatorė universitete – padėjo prasitęsti studijas čia, kol buvau įstrigusi ir negalėjau išvykti.
Dirbau studentišką darbą, bet uždirbdavau eurais, kurie konvertavosi į daugybę sedžių (aut. past. – Ganos piniginis vienetas). Be to, palyginus su Gana, studijos buvo tikrai praktiškai pritaikomos, man tai labai patiko. Taigi, mano širdis ėmė norėti likti šiek tiek ilgiau.
– Obaa, kokie tie skirtumai tarp lietuvių ir ganiečių moterų? Kas jums pirmiausia krito į akį?
– Kai pradėjau dirbti, dauguma mano kolegių moterų buvo jaunos merginos, jaunos moterys. Ir dauguma jų – vienišos. Nesupratau, kodėl. Taigi, man pasidarė smalsu: pasirodo, dauguma lietuvių moterų yra laimingos ir vienos, o taip pat – nenori susilaukti vaikų arba ateityje ketina jų susilaukti vieno ar dviejų. Ganoje sėkminga moterimi laikoma ištekėjusi moteris. Žinoma, kad ir ten viskas keičiasi, tačiau toks požiūris mano tėvynėje vis dar gajus. Nesu sutikusi ganietės, kuri nenorėtų vaikų.
Dar – Ganoje moterys nori turėti tai, ką vadiname „Coca-Cola“ buteliuko kūno formomis. Didelės krūtys, siauras liemuo ir dideli sėdmenys. Lietuvoje moterys nori atrodyti tvirtos, pasportavusios.
Ganietės neskuta kojų ir dėl to gauna daug komplimentų. Kol neatvykau į Lietuvą, nė nežinojau apie tai, kad kažkur moterys jas skuta.
Dar – mano tėvynėje moterys neretai stengiasi pašviesinti savo odą. O jūs, lietuvės, dažnai stengiatės atrodyti nors kiek rudesnės.
Ganietės sulaukia daug komplimentų dėl raukšlių ant kaklo, o taip pat – stambių blauzdų.
– O kaip dėl to rasizmo? Ar pirmoji patirtis pasitvirtino, ar vis dėlto vėliau teko patirti įvairių gyvenimo Lietuvoje spalvų?
– Kai atvykau į Lietuvą, visi buvo tokie draugiški ir šilti, kad apie rasizmą neturėjau nė progos pagalvoti. Tikrame gyvenime jo iki šiol nepatyriau. Tačiau kai pradėjau kurti turinį internete, atsirado nemažai neapykantą reiškiančių komentarų. Atsilaikau prieš juos, bet skaudu žinoti, kad pasaulyje egzistuoja tiek neapykantos. Iki šito tikrai būčiau galvą dėjusi, kad Lietuvoje rasizmo nėra.
Tikiuosi, kad tie žmonės, kurie palieka rasistiškus komentarus po mano socialinių tinklų įrašais, vieną dieną supras, kad žmogus yra žmogus, ir žmogiškumas – daug aukščiau už bet kokią rasę.
– Kaip jus priėmė vyro šeima?
– Mano vyro šeima daug keliauja, yra aplankę daugybę žemynų, šalių, sutikę begalę žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Taigi, jie pasaulį mato plačiai, niekam mano odos spalva nerūpi, išskyrus iš tiesų garbaus amžiaus močiutę. Ir tai suprantama – ji labai sena ir savo anūkui nori viso, kas geriausia. Bet net ir ji su manimi ir mano kūdikiu elgiasi gražiai, atiduoda geriausia, ką gali, kai tik susitinkame. Tiesiog, pavadinkime, yra ekstremaliai smalsi apie mano rasę, mano žmones ir taip toliau.
– Kas jums pasirodė sunkiausia, kuriantis gyvenimą Lietuvoje?
– Susikurti gyvenimą čia, Lietuvoje, užsieniečiui nėra lengva užduotis, tačiau tikrai nėra ir neįveikiama. Be patirties įsidarbinti gali būti tikrai sudėtinga. Kitaip nei dabar, mano laikais bakalauro studijų studentams nebūdavo leidžiama dirbti visą darbo dieną. Įmonės tam, kad tave įdarbintų, reikalauja leidimo gyventi šalyje, bet padėti tą leidimą gauti nėra suinteresuotos. Kai kurios įmonės reikalauja mokėti lietuvių kalbą. Kaip programuotoja dirbau lietuviškoje įmonėje ir per rytinius pasitarimus jie staiga imdavo ir persijungdavo į lietuvių kalbą.
Buvau vienintelė užsienietė įmonėje, lietuviškai supratau visai nedaug. Kiekvieną kartą pasiskundusi gaudavau atsakymą, kad kalbėdami angliškai jie patys tarpusavyje gerai nesusikalba, taigi, kalbasi lietuviškai. O ką tau, užsieniečiui, daryti? Manau, todėl atvykėliai turėtų darbo ieškoti užsienio kapitalo įmonėse, kurios jau turi užsieniečių darbuotojų praktikos ir tokių dirbančių žmonių.
– Aptarėme moterų Lietuvoje ir Ganoje skirtumus. O kuo skiriasi vyrai?
– Vidutinis lietuvis yra turtingesnis už vidutinį ganietį. Nepaisant to, ganiečiai daug labiau mėgsta puoštis. Be to, ganietis padarys viską, kad pilnai aprūpintų savo moterį, ja pasirūpintų. Kas yra tas „penkiasdešimt ir penkiasdešimt“ (aut. past. – išlaidų dalinimasis poroje per pusę)? Iki atvykdama gyventi į Lietuvą apie šitokį terminą net nežinojau.
Taip pat, kas yra priešvedybinė ar povedybinė sutartis? Ar tai – mandagus būdas pasakyti, kad nebūsite su ja iki pabaigos? Kodėl tada ji turėtų pereiti nėštumo nepatogumus, gimdymą ir auginti jūsų vaikus?
Tokie dalykai Ganoje nebūtų suprasti. Jokia šeima neištekintų dukros už vyro, turintį tokį požiūrį.
Nenoriu pasakyti, kad lietuviai vyrai – nemylintys ir nepasirūpinantys savo moterimis. Štai mano vyras, lietuvis, yra mano uola. Tiesiog panašių istorijų niekada negirdėjau Ganoje, tačiau daug jų išgirdau iš afrikiečių merginų, kurios susitikinėjo su lietuviais.
Be to, lietuviai vyrai – gana susikaustę. Jiems sunku pradėti pokalbį.
Tačiau viską susumavus, jie – gerai atrodantys, malonūs, protingi. Kai geriau susipažįsti, su jais smagu. Štai, kodėl ir pati vieną tokį pasirinkau.
– Kaip jums sekasi su lietuvių kalba?
– Vis dar mokausi. Ji nėra lengva, bet laikau sukryžiuotus pirštus, kad pagaliau išmokčiau kalbėti puikiai.