Įrašu, patalpintu socialiniuose tinkluose, V. Rykštaitė sutiko pasidalinti ir su Delfi skaitytojais.
„Žinot, kas sieja beveik visus autoritarinius režimus? Vienas iš pirmų dalykų, kuriuos jie imasi kontroliuoti, yra moterų reprodukcinės teisės. Sterilizacija ar vertimas gimdyti nenorimą kūdikį – tai tik skirtingos tos pačios monetos pusės.
Norintiems drausti abortus siūlau alternatyvą: vazektomiją visiems vyrams, kurie finansiškai arba emociškai yra neįgalūs pasirūpinti savo atžalomis. Sakot, nesąmonė, vyrų teisių pažeidimas? No shit.
Vaikams reikia pasakų su blogomis pabaigomis ir žinoti savo kūno ribas. Aš savo mergaites nuo kūdikystės mokau anatomiškai įvardyti visas savo kūno dalis – pas mus namie nėra jokių putyčių ir pimpukų. Ir mokau, kad tik jos sprendžia, ką gali daryti su savo kūnu ir kaip brėžti ribas. Nors kartais tai atsisuka prieš mane, kai vaikai sako:
– Čia mano kūnas ir aš daugiau nevalgysiu!
Po ketinimu gelbėti nekaltus kūdikėlius, aka abortų draudimu, slypi paprasčiausias noras kontroliuoti moteris, bausti jas už neseniai įgytą laisvę. Tai daroma meluojant, kuriant istorijas apie blogas moteris, kurios devintą mėnesį darosi abortus ir t. t.
Aš asmeniškai nepasitikėsiu nė vienu politiku, nė viena sistema, kuri jaučiasi galinti nurodinėti žmogui jo kūno ribas. Ir mano darbas užauginti lygiai taip pat mąstančius, laisvus vaikus.
Nuotrauka iš prieš kelis metus vykusio moterų maršo, bet šis klausimas JAV prieš rinkimus aštrus. Kokie požiūriai vyrauja Lietuvoje?“, – skaitytojų klausia Havajuose gyvenanti rašytoja.
Delfi primena, kad nuo 2023 m. Lietuvoje įteisintas ir medikamentinis abortas. Prieš kurį laiką Delfi publikavo išsamų interviu apie nėštumo nutraukimą šalyje.
„Kiekviena sutiks, kad abortas nėra lengvas „pasivaikščiojimas po pievelę“. Yra įvairių situacijų, į kurias patenka moterys. Dažniausiai moterys renkasi abortą, kai aplinkybės įspaudžia į kampą ir jos nemato kitos išeities. Todėl valstybinis požiūris turėtų būti toks, kad bėdos ištiktai moteriai pirmiausia reikia suteikti visapusišką pagalbą ir paramą, priešingu atveju, jos pasirinkimą nutraukti nėštumą vargu ar galima laikyti laisvu, dažnai jis tampa priverstiniu pasirinkimu“, – anksčiau portalui teigė VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė.
– Kokiomis sąlygomis dabar Lietuvoje moterys gali nutraukti nėštumą?
– Lietuvoje nėštumo nutraukimo tvarka bene liberaliausia. Kaip jau minėjau, nėštumo nutraukimą šiuo metu reglamentuoja įstatymo pagrindo neturintis 1994 m. priimtas SAM įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ ir „LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas“. Nėštumą moteris gali nutraukti pagal pageidavimą iki 12 nėštumo savaičių, atskiri atvejai aptarti minėtuose teisės aktuose.
– Kaip viena didžiausių spragų vis minimas psichologinės pagalbos moterims trūkumas.
– Ne tik psichologinės. Naratyvas aborto tema dažniausiai skamba labai vienpusiškai: „moteris turi teisę į abortą“, „moteris turi teisę į kūno vientisumą“, „moters reprodukcinės teisės“ ir pan. Tokia formuojama nuomonė tėra, vaizdžiai tariant, „rankų nusiplovimas“, atsakomybės peradresavimas: „Moteriške, pati kalta, pati ir spręsk.“
Moteris, patekusi į sunkią padėtį, pirmiausia turi teisę į visapusišką pagalbą, kuri apima ir teisingos informacijos suteikimą, ir juridinę bei materialią pagalbą, ir psichologinį konsultavimą. Man teko lankytis Vokietijoje ir betarpiškai susipažinti su šioje šalyje įgyvendinama „Nėščiųjų konsultavimo“ valstybine programa.
Vokietijoje abortus reglamentuoja baudžiamasis kodeksas ir nuo 1995 m. priimtas įstatymas „Pagalba išvengiant ir įveikiant konfliktus nėštumo metu“. Ten abortas visiems su tuo susijusiems asmenims yra nusikalstama veika, išskyrus kelias išimtis, iš kurių pirmoji skamba taip: „jei nėščia moteris prašo nutraukti nėštumą ir pateikia gydytojui pažymą, kad ji gavo konsultacinę pagalbą ne mažiau kaip prieš tris dienas iki operacijos“. Vokietijoje moters, siekiančios aborto, konsultavimas, kurio metu išsiaiškinamos priežastys, kodėl moteris nori nutraukti nėštumą, ir pagalbos, galinčios panaikinti šias priežastis, suteikimas, laikomas privaloma sąlyga, užtikrinančia moters laisvo apsisprendimo įgyvendinimą. Trumpai tariant, valstybinis požiūris į moterį, siekiančią aborto, yra kaip į asmenį, ištiktą rimtos krizės, kurios pati nepajėgi išspręsti ir todėl jai būtina padėti.
Nutraukti nėštumą vien dėl to, kad trūksta pinigų vaiko auginimui ar stogo virš galvos, ar dar blogiau – moteris patiria smurtą – valstybės požiūriu yra nepateisinama, t.y. valstybė privalo padaryti viską, kad šias kliūtis pašalintų. Valstybės įsteigtų ir išlaikomų konsultacinių tarnybų tikslas – išsiaiškinti tikrąsias nėštumo nutraukimo priežastis, o jų pašalinimui yra įsteigtas specialus fondas. Kai mums kalbant viena iš konsultančių išgirdo, kokia nėštumo nutraukimo padėtis yra Lietuvoje, ji du kartus pasitikslino, ar tikrai moterys negauna jokios pagalbos, ir mums patikinus, kad pagalba yra tik privačios, pavienės iniciatyvos, jos verdiktas buvo neįtikėtinas: „Jūs barbarai.“
Visą interviu galite skaityti čia.
