Gausiai nuotraukomis ir filmuota medžiaga besidalinančios mamos tikina, kad jodo testas – paprastas, pigus ir patikimas būdas apie vaiko sveikatą sužinoti namų sąlygomis. Daugelis jų prisimena, kad šį testą vaikystėje darydavo ir jų pačių mamos, – taigi metodas neva laiko patikrintas.
Norint apie jį sužinoti daugiau Delfi Šeima kreipėsi į vaikų ligų gydytoją Sigitą Burokienę. Paprašyta pakomentuoti, ar iš tiesų jodo testas gali būti veiksmingas, gydytoja stebėjosi, mat prisipažino apie tokį per visą savo darbo patirtį nė negirdėjusi.
„Apie tokį testą išgirdau pirmą kartą, mano pačios pacientai tokio nenaudoja ir aš tokio neskiriu, bet štai mano kolegės sakė, kad tai senas metodas. Pasirodo, tokios rekomendacijos būdavo sovietmečiu. Tai senas liaudiškas metodas, taikytas profilaktikai ir gydymui tada, kai buvo mažai vaistų ir mažai mokslo įrodymų, – kalbėjo S. Burokienė. – Informacijos apie šį testą pabandžiau paieškoti mokslinėse duomenų bazėse ir galiu patikinti, kad nieko panašaus nėra paskelbta nei apie diagnostiką, nei apie gydymą. Radau daug straipsnių šia tema, tik, žinoma, mokslinio – taip pat nė vieno.“
Verdiktas – testas nepatikimas
Pasidomėjusi tarp mamų paplitusiu jodo testu S. Burokienė išsiaiškino, kaip jis atliekamas. „Esmė paprasta – jodo tirpalas užtepamas piešiant groteles ar gėlytes ant odos ir žiūrima, per kiek laiko jis rezorbuosis. Jei greitai – neva nustatomas jodo trūkumas“, – trumpai nupasakojo pašnekovė.
S. Burokienė dar kartą patikino, kad pagal šį testą nuspręsti, ar mums jodo pakanka, ar jau trūksta, tikrai negalima. Gydytoja atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra numatyta jokių normų, per kiek laiko jodas turėtų susigerti, be to, matomas rezultatas labiau priklausys nuo odos savybių ir nuo vaiko amžiaus.
„Galite gauti skirtingą rezultatą priklausomai nuo to, kurioje vietoje jodas bus pateptas – mamos jį vaikams tepa ir ant krūtinės, ir ant kaklo, taip pat nuo to, kokia jodo koncentracija tepama, kokia paties vaiko oda. Juk kuo mažesnis vaikas, tuo odelė plonesnė ir jodas gali greičiau rezorbuotis. Bet tai dar nereikš, kad jam jodo trūkumas“, – paaiškino gydytoja.
Galite pakenkti sveikatai
S. Burokienė pažymi, kad jodas turi gydomųjų savybių ir yra parduodamas įvairių formų. Yra geriamųjų jodo tablečių – jas turėtume išgerti, jei įvyktų radiacinis incidentas ir apie tai būtų paskelbta viešai oficialiais kanalais. Taip pat su jodu gali būti ir papildų bei tepalų. Yra preparatų su jodu, skirtų purkšti į gerklę, bet juos galima naudoti tik nuo tam tikro amžiaus ir įsitikinus, kad nėra alergijos jodui. O pirmiausia išgirdę jodo pavadinimą, ko gero, visi pagalvojame apie vos eurą kainuojantį jo tirpalą. Tokį mamos jodo testui ir naudoja. Tiesa, gydytoja atkreipia dėmesį, kad jodo tirpalai irgi skiriasi.
„Nežinau, kuriuo mamos tepa vaikus – betadinu ar spiritiniu jodo tirpalu. Spiritiniai tirpalai vaikams nerekomenduojami, ypač tepant ant didesnių odos plotų“, – įspėjo S. Burokienė.
Paprastai jodo tirpalas naudojamas kaip dezinfekcinis antiseptinis skystis ir tepamas ant žaizdų. Apie kitokias jo savybes gydytoja nėra girdėjusi. „Mane nustebino sklindantys mitai, kad jo užtepus pagerės bendra vaiko sveikata – ir emocinė, psichinė sveikata, žarnyno veikla, kt. Negalėčiau paaiškinti tokio veikimo mechanizmo“, – sakė S. Burokienė.
Gydytoja įspėja, kad nenorint prisišaukti bėdos jodą naudoti reikia atsakingai. „Man pačiai tekę turėti pacientų, kurie dėl stiprios alergijos jodui atvyko į skubios pagalbos skyrių, taigi tai nėra nekaltas preparatas, kuriuo be baimės galėtume teplioti kiek norim, – sakė ji. – O jeigu juo tepsime didelį plotą ilgiau nei dešimt dienų, jodo gali rezorbuotis ir per daug. Turėtumėte žinoti, kad jodo perteklius dar pavojingesnis nei trūkumas.“
Kaip nustatyti jodo trūkumą organizme?
Jodas labai svarbus mūsų skydliaukės hormonų gamybai ir veiklai, kuri atsakinga už įvairius mūsų medžiagų apykaitos procesus organizme, pažymėjo pašnekovė. Kad skydliaukė gerai veiktų, jodo turi būti tiek, kiek jo ir reikia. Jei jodo trūksta, pirmiausia skydliaukė išdidėja – kakle netgi plika akimi gali matytis patinęs vadinamas gužys.
„Padidėjusią skydliaukę gydytojas gali užčiuopti apžiūros metu. Jeigu matomas padidėjimas, tai gali reikšti skydliaukės veiklos sutrikimą, o tuomet reikia aiškintis, dėl ko taip nutiko, – sakė S. Burokienė. – Tokiu atveju galima atlikti skydliaukės veiklos tyrimus. Yra laboratorijų, kur atliekamas jodo koncentracijos tyrimas kraujo serume arba šlapime. Šlapimo tyrimas tikslesnis.“
Kai žmogaus organizme trūksta jodo, taip pat gali išsausėti oda, skilinėti plaukai, jaučiamas dažnesnis nuovargis, didėja svoris, vardija gydytoja. Pastebėjus nerimą keliančius požymius ji visada rekomenduoja pasitarti su gydytoju.
Iš kur pasisemti jodo?
Gydytoja dalijasi, kad skirtingai pagal amžių mes jodo turime gauti nuo 90 iki 150 mg per parą. „Žmonės mano, kad jodo pasisems pabuvę prie jūros, ir tikrai čia kažkiek jo prikvėpuojam, mat Baltijos jūroje jodo koncentracija gana didelė. Žinoma, tas kiekis nepakankamas. Gyvename zonoje, kur jodo dažniausiai trūksta, todėl ir mūsų Sveikatos apsaugos ministerija rekomenduoja pirkti joduotą druską. Taigi daugiausia jodo visų pirma galime gauti iš jos“, – sakė pašnekovė.
Vis tik pagrindinis mūsų jodo šaltinis yra maistas. S. Burokienė įsitikinusi, kad jeigu vaikas gauna visavertį maistą, tai jodo jo organizme užtenka.
Ji išvardijo maisto produktus, kur jodo daugiausia: „Labai didelis jodo šaltinis yra tokie maisto produktai, kaip žuvis, ypač menkė, jūros gėrybės, jūros dumbliai, nors gal tai ir nėra vaikų labai mėgstami produktai. Taip pat jodo gausūs kiaušiniai, pieno produktai – sūris, jogurtas, paprasta duona, grikiai, vištiena. Jodo gauname ir su paprastu vandeniu. Jo yra ir džiovintuose vaisiuose, bananuose, pupelėse, špinatuose, brokoliuose. Taigi jei mes valgysime visavertį ir įvairų maistą, jodo tikrai gausime.“
Kalbėdama apie kūdikius gydytoja pažymėjo, kad motinos piene jodo yra tiek, kiek reikia kūdikiui, žinoma, jei mama atitinkamai maitinasi. Jei mama žindyti negali, naudojami adaptuoti mišinukai, kurie taip pat praturtinti jodu.
„Tinkama mityba ir yra geriausias jodo gavimo šaltinis, o moksliniais tyrimais neįrodytas jo gavimas per odą – tai jau nebe 21 a. gydymo metodas, – reziumavo S. Burokienė. – Mokslui žengiant į priekį kviečiu pasitikėti juo. Dabar labai madinga atsigręžti į gamtą, prisiminti įvairius senovinius metodus, bet pagalvokite – jei chirurgija susigrąžintų praeityje taikytus metodus, ar kas norėtų juos išbandyti? O ar pasitikėtumėt senaisiais diagnostikos tyrimais? Buvo ir tokia praktika, kai daktaras atsigeria šlapimo ir taip sužino, ko žmogui trūksta.“