„Ar lyja, ar sninga – vaikystėje gamtos elementai keldavo tiek džiaugsmo. Dabar į tai žiūrima visai kitaip, didelė hipergloba arba tai, ką galima vadinti „močiučių sindromu“, – apmūturiuoti, aprengti vaikus nuolat jaudinantis, neva jie sušals“, – pasak vaikų gydytojos pulmonologės-alergologės Indrės Plėštytės-Būtienės, šiuolaikinių tėvų perdėtas nerimas dėl atžalų joms visai nepadeda.
Augantiems būtinas judrumas
Šiuolaikiniai vaikai visame pasaulyje tampa vis sėslesni. Su tuo siejamas ilgesnis laikas, praleidžiamas namuose prie ekranų, ir šeimos gyvenimo pokyčiai. Pavyzdžiui, didelis tėvų užimtumas lemia, kad skiriama mažai laiko aktyviai pabūti kartu, o labai skubant vaikai ne skatinami vaikščioti ar minti dviračiais, bet visur vežiojami automobiliu. Pernykščio „Tarptautinio aktyvių sveikų vaikų aljanso“ tyrimo duomenimis, daugiau nei 70 procentų vaikų iš dalyvavusių 49 šalių šešiuose kontinentuose fizinio aktyvumo rodikliai yra nepakankami. Lietuva iš tyrime dalyvavusių šalių neišsiskiria geresniais duomenimis, o bendras mokinių fizinis aktyvumas net mažesnis nei pasaulinis vidurkis. Lietuvoje retoje šeimoje užtikrinama Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama viena valanda judrumo. Sumažėjęs fizinis aktyvumas negali būti siejamas vien su mažu dėmesiu fizinio lavinimo pamokoms mokyklose – šiuolaikiniai vaikai tiesiog kur kas mažiau būna lauke.
Kalbinta vaikų gydytoja I. Plėštytė-Būtienė sakė, kad ji vaikams „paskiria“ kuo daugiau laiko leisti lauke, – „tėvai klausia, kaip grūdinti organizmą; dažnai sakau, kad, sėdint ir žiūrint laidas apie vaikų sveikatą, imunitetas nesustiprės. Grūdintis reikia lauke, ir kuo daugiau.“
Nauda sveikatai
Laiką leisdamas lauke vaikas ne tik tampa aktyvesnis, bet ir stiprėja jo fizinė bei psichinė sveikata. Pavyzdžiui, 2012–2013 m. pustrečio tūkstančio pradinukų iš 36 Barselonos mokyklų dalyvavo tyrime, kurio metu pastebėta, kad, praleidžiant daugiau laiko lauke, žaliose erdvėse, gerėja mokinių kognityviniai gebėjimai, jie lengviau susikaupia.
„Jei vaikas yra alergiškas namų dulkių erkėms ar naminiams gyvūnams, būnant lauke išvengiama didžiųjų kiekių alergenų, – buvimo lauke naudą sveikatai įvardijo I. Plėštytė-Būtienė. – Jei reikia, kad po persirgtos ligos išsivalytų kvėpavimo takai ir vaikas išsikosėtų, būti lauke labai gerai. Bet reikia nepamiršti individualiai įvertinti, kas kamuoja vaiką, pavyzdžiui, jei jam yra bronchų astma ir jautriai reaguoja į oro pokyčius, pernelyg aktyviai lauke leidžiant laiką šaltu oru gali sudirgti gleivinė ir pasireikš bronchų spazmas.“ Gydytoja atkreipė dėmesį ir į tai, kad Klaipėdos mieste oras drėgnesnis, nes šalia – jūra, tad vaikščioti prie jūros naudinga, nes sudrėkinama gleivinė, į kvėpavimo takus pakliūva naudingų medžiagų. O mieste sausiau – ji sudirginama lengviau.
Ugdymą lauke vykdančios „Miško mokyklos“ įkūrėja ir direktorė Dovilė Urbanavičienė pasakojo, kad beveik visą dieną lauke praleisti vaikams yra naudinga, „būdami lauke vaikai grūdinasi, sunkiau pasigauna įvairių ligų, nes nesibūriuoja uždarose patalpose, kur lengviau plisti ligų sukėlėjams. Būdami lauke vaikai turi daug galimybių būti aktyvūs – treniruoti ir smulkiąją, ir stambiąją motoriką. Tradicinėse mokyklose taip pat yra sporto įrenginių, bet jie vienodi – kopėtėlės, lygios grindys. Gamtoje daug įvairovės – skirtingo kietumo reljefas, išsiraizgiusios šakos, visa tai ne tik padeda treniruoti skirtingus raumenis, bet ir žadina vaizduotę, išradingumą“. Lauke, anot jos, geros sąlygos vaikams būti judresniems. „Vaikus iš tradicinių darželių pas mus atvedę tėvai sako, kad jau po mėnesio gali pastebėti fizinių pokyčių – vaiko kūnas darosi tvirtesnis, kietesnis, pats vaikas – ištvermingesnis, aktyvesnis, turi mažiau sveikatos problemų“, – dalijosi D. Urbanavičienė.
Akivaizdūs pokyčiai
Beveik pusmetį savo sūnų į „Miško mokyklą“ leidžianti fizikė, KU mokslo darbuotoja Loreta Kelpšaitė-Rimkienė pasakojo, kad pasirinkti šią vietą paskatino nusivylimas tradiciniu darželiu:„Vaikas skųsdavosi, kad jų neveda į kiemą. Sūnus mėgsta būti lauke, bet mums buvo nepasisekę – auklėtojos mieliau laiką leisdavo grupėje nei lauke. Pasiteisinimų buvo daug: tai lyja, tai vėjas, tai šalta, tai drėgna, tai ką tik atsikėlė, tai nespėsi sušukuoti – priežasčių galima prisigalvoti daug.“
Mama džiaugėsi, kad jau po kelių mėnesių pastebi ryškius vaiko elgesio pokyčius: „Jam nebereikia paprastų žaislų, filmukų. Jis visada buvo lakios fantazijos, bet dabar ji dar labiau suvešėjo – geriausi žaislai yra gamtoje. Su vienu pagaliuku galima tiek daug nuveikti. Labai padidėjo ir savarankiškumas. Darželyje griežta tvarka, vaikas labai aiškiai supranta, ko negalima daryti. Tai mums tinka: namuose irgi turime kelias griežtas taisykles, kurių laikantis visur kitur – laisvė.“
L. Kelpšaitei-Rimkienei antrino ir D. Urbanavičienė, pasak jos, buvimas gamtos apsuptyje ir didelis fizinis aktyvumas ne tik padeda labiau užsigrūdinti, tapti atsparesniems, bet ir stiprina psichoemocinę sveikatą: „triukšmingose patalpose vaikams sudėtinga išlikti ramiems, o lauke vaikų triukšmas išsisklaido, nėra toks erzinantis. Būdami lauke vaikai patiria mažiau streso, yra mažiau linkę į agresiją, jų nesupa keturios sienos ir aštrūs kampai.“
Išmokti būti lauke
Gydytojos nuomone, tai, kiek vaikai praleidžia laiko lauke, susiję ir su fiziniu tėvų aktyvumu – nuo jų priklauso, kokį laisvalaikį propaguos vaikai. Paradoksalus dalykas – jei šeima mažai laiko leidžia lauke, būti gamtoje reikia pratintis; „tokiu atveju patariu nepulti į kraštutinumus. Vaikas sėdi namuose, tėvai – ne mėgėjai eiti į lauką, bet pasnigo ir šeima su rogutėmis išsiruošia į kiemą visai dienai – akivaizdu, kad kitą dieną gali skaudėti gerklę, pakilti temperatūra“, – pasakojo I. Plėštytė-Būtienė.
Anot gydytojos, vaiko gimimas tėvus priverčia daugiau būti gamtoje, bet įprotis ne visada pasilieka. Pasiryžus keisti gyvenimo būdą, svarbu tą daryti palaipsniui, „nereikia perdozuoti, patariu prie lauko pratintis po truputį. Šios adaptacijos tikslas – kad organizmas nepatirtų streso pakitus oro sąlygoms. Tai daryti reikia įprastu laiku, iš pradžių pabūti valandą, vėliau laiką ilginti. Mūsų vaikai tiesiog nepratę ilgai būti lauke, todėl pervargsta tiek nuo buvimo gryname ore, tiek nuo didesnio fizinio aktyvumo. O nuvargęs organizmas sunkiau adaptuojasi, sunkiau kovoja su infekcinėmis ligomis“. I. Plėštytė-Būtienė pastebėjo, kad koją dažnai pakiša paprastas nežinojimas. „Neužsigrūdinusiam vaikui lauke pakenkia ne tiek šaltis, kiek staigus temperatūros pokytis grįžus namo. Jei lauke buvo šalta, o grįžus namo vaiko laukia karšta arbata, vonia – tai per staigus temperatūros skirtumas. Tas pats, kai karštą vasaros dieną valgome šaltus ledus ir vėliau skundžiamės gerklės skausmu.“ Jau užsigrūdinusiam vaikui tokie temperatūros pokyčiai nebėra baisūs.
Vaikai lietaus nebijo
Priešingai tam, ko bijosi nemažai tėvų, vaikams galima būti lauke bet kokiomis oro sąlygomis. Svarbiausia – pasirinkti tinkamą aprangą. „Miško mokykloje“ vaikai, kad ir kokios oro sąlygos būtų, lauke praleidžia didžiąją dienos dalį. Klausiama apie adaptaciją, mokyklos direktorė tikino, kad sunkiau suaugusiems: „Kai vaikai pradeda lankyti mūsų mokyklą, šeimoje dažnai turi įvykti perversmas. Smagu stebėti, kaip keičiasi tėvų požiūris į įvairius dalykus, pavyzdžiui, kokiu oru lauke gali žaisti vaikas, kiek gali susitepti ar sušlapti žaisdamas lauke. Patys vaikai pripranta lengvai, jie judresni, tad retai būna šalta, net kai šalta darbuotojams.“ Pasak D. Urbanavičienės vienas iš pokyčių, įvykstantis šeimos gyvenime, kai vaikai leidžiami visą dieną būti lauke, – požiūris į aprangą. „Miško mokyklos“ vaikų tėvams kiekvienų mokslo metų pradžioje siunčiama informacija apie tinkamą aprangą įvairiomis oro sąlygomis – kiek sluoksnių ir kokių rūbų turi dėvėti vaikas. „Visi esame pamišę dėl orų, savo išmaniuosiuose telefonuose turime bent po kelias orų programėles, pagal kurias orientuojamės, kokius rūbus reikia tą dieną rinktis.“ Patys vaikai, anot direktorės, kai yra tinkamai aprengti, skirtingas oro sąlygas priima tiesiog kaip kitokias žaidimo aplinkybes – jų žodyne tai yra ne blogas, o kitaip įdomus oras.
L. Kelpšaitė-Rimkienė pasakojo, kad priprasti prie kitokio darželio vaikui nebuvo sunku. „Vaikas pradėjo nuo vasaros stovyklos „Miško mokykloje“, vėliau perėjom į darželį ten, tad pratinimasis vyko palaipsniui – pas mus orai nesubjūra per dieną. Sunkiausiai buvo turbūt seneliams, bet jiems primename, kiek daug patys būdami vaikai leisdavome laiko lauke, kiek džiaugsmo teikdavo sniegas.“ L. Kelpšaitė-Rimkienė taip pat pastebėjo, kad visuomenė dar neįpratusi prie ugdymo lauke: „Sulaukėme labai daug aplinkinių komentarų, visi klausė, ar nebijome vaiko išleisti visą dieną į lauką, ar jis nepradėjo daugiau sirgti. Kai pasakome, kad viskas puiku, patys svarsto, kad gal verta pabandyti.“ Mamos žodžiais, iki tol nervinio kosulio kamuojamo vaiko gydytojas, sužinojęs, kad pereinama į lauko darželį, optimistiškai pakomentavo, kad daugiau nebereikės susitikti.
Oro taršos baubas
Vienas iš buvimo lauke minusų – oro tarša. Miestuose vienas iš svarbiausių teršėjų yra transportas. „Kietosios dalelės kenkia mūsų kvėpavimo sistemai; įrodyta, kad smulkiausios kietosios dalelės pakliūva ir į kraujotaką, ir į smegenis. Stiprūs chemikalai tiesiogiai degina, žeidžia kvėpavimo gleivinę, ji tampa jautresnė bakterijoms ir virusams. Cheminės medžiagos taip pat gali nusėsti mūsų kūne ir ilgainiui sukelti lėtinius uždegimus, onkologines ligas“, – vardijo I. Plėštytė-Būtienė. Oro tarša – globali problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje daugiau nei 90 procentų vaikų kvėpuoja užterštu oru. Pernai buvo surengta pirmoji šios organizacijos tarptautinė konferencija, skirta oro taršai ir sveikatai. Klaipėdoje, nors ji – šalia vėjais košiančios jūros, oro tarša taip pat yra skaudi tema.
Vaikai itin jautrūs oro taršai. „Visų pirma – vaikų imuninė sistema nėra visiškai išsivysčiusi ir ne taip greitai atpažįsta kenksmingas medžiagas. Antra – visas vaiko kūnas (ypač – bronchų gleivinė) yra jautresnis, lengviau sudirginamas. Ir trečia – svarbu pati fiziologija, tai yra vaikas dažniau kvėpuoja ir daugiau oro prafiltruoja per savo plaučius“, – pabrėžė gydytoja. Vaikai dėl savo ūgio taip pat yra arčiau žemyn sėdančių teršalų, tad gauna didesnių jų koncentracijų.
Kita vertus, oro tarša – ne priežastis sėdėti namuose. „Diskutuojama, kas labiau kenkia, ar namie esantys chemikalai ir jų tarša, ar buvimas lauke. Jei plaučių sistema veikia puikiai, tiek nosis, tiek kiti viršutiniai kvėpavimo takai gali puikiausiai išvalyti orą ir jį sušildyti – buvimas lauke neturėtų daug kenkti, – svarstė ne vienoje tarptautinėje darbo grupėje oro taršos ir vaikų plaučių ligų klausimais dirbusi gydytoja. – Kad ir kaip būtų, daug kalbama apie oro taršą ir tyrimai rodo, kad geriau bėgti krosą šalia greitkelio, nei visai nesportuoti.“
PSO pataria miesto erdvėse laiką su vaikais leidžiantiems tėvams vengti būti šalia judrių gatvių, ypač piko metu, einant šalia gatvės pakelti mažus vaikus, kad jie nebūtų vieno lygio su išmetamomis dujomis, o dienomis, kai kietųjų dalelių kiekis ore viršija leidžiamas normas, būti namuose arba rinktis išvykas už miesto ribų.
Ideali vieta džiaugtis gamta
Klaipėda yra patogus miestas pasiryžusiems skirti kuo daugiau laiko būti lauke – persikėlus per marias galima vaikščioti po Kuršių nerijos nacionalinį parką, eiti prie jūros, netoli centro – Klaipėdos miškas, Giruliai, pajūris. Oro tarša gamtinėje terpėje nėra tokia gąsdinanti kaip tankiai apgyvendintose, transporto pilnose miesto vietose.
Pasak, D. Urbanavičienės lauko sąlygomis ugdymą vykdančios mokyklos ir darželiai yra įprasti Skandinavijos šalyse, nors, jos nuomone, Lietuvoje ir ypač Klaipėdoje tam kur kas geresnės sąlygos. „Klaipėdoje daugiau vėjo, bet mažiau šalčio nei kituose miestuose. Mūsų klimatinės sąlygos ne tokios ekstremalios. Patys esame įsikūrę nuo vėjo saugančioje miško kišenėje Giruliuose. Manau, kad visa Lietuva dėkinga ugdymui lauke, – vis dar turime žiemas su sniegu, geras vasaras, gražius rudenį ir pavasarį. Tai smagu, nes daugelyje šalių, kur esame viešėję, metų laikai nėra tokie ryškūs. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuolat dulkia lietus ir drėgna. Islandijoje šalta ir labai stiprus vėjas.“