Ar vien insulino injekcijų pakanka gerai 1 tipo cukrinio diabeto ligos kontrolei?
Deja, bet ne. Insulino injekcijoms reikia nuolat su savimi nešiotis insulino injektorius arba dėvėti insulino pompą, kuri per žarnelę ir žmogaus kūne esantį kateterį į paodį suleidžia nurodytą kiekį insulino. Taip pat reikalingi glikemijos (glikemija – gliukozės kiekis kraujyje) stebėjimo prietaisai: geriausiu atveju – nuolatinis gliukozės jutiklis, kuris veikia 24 valandas per parą, 365 dienas per metus; blogiausiu atveju – juostelės kraujo matavimams iš pirštų – reikia badyti pirštus... 24 valandas per parą, 365 dienas per metus...
Tiesa, tai neskamba patraukliai (bet juk ir pati liga nėra patraukli) ir nėra įmanoma, pakaktų kokių 12–20 dūrių per parą, bet tuomet nebegalime kalbėti apie gerą diabeto ligos kontrolę. Dūrių skaičių galima sumažinti iki vieno, jei naudojamas nuolatinis gliukozės jutiklis, kuris suteikia galimybę ženkliai pagerinti diabeto valdymą ir gerina gyvenimo ir miego kokybę, tačiau kainuoja brangiai ir, deja, bet ne visi gali sau leisti juos įsigyti.
Nors dauguma ES valstybių kompensuoja gliukozės jutiklių įsigijimą vaikams ir suaugusiems, Lietuvos valdžios įstaigos vis delsia priimti šį sprendimą ir tokiu būdu tūkstančiai diabetu sergančių asmenų Lietuvoje vis dar priversti kiekvieną dieną matuotis glikemiją atgyvenusiu ir neatitinkančiu šių dienų galimybių būdu. Na, ir savo kainos neturintys, tačiau labai svarbų vaidmenį gerai ligos kontrolei turintys veiksniai – žinios ir valia. Žinojimas, ką reikia daryti ir stipri valia daryti tai, ką reikia. Juk sakoma, jog tai yra liga, kur turi įdėti milžiniškas pastangas tam, jog nieko blogo nenutiktų.
Bet apie viską nuo pradžių.
Kai 1 tipo diabetu suserga vaikas, dažnu atveju jis yra paguldomas į ligoninės reanimaciją ir kol jis ten guli, jo mama, tėtis turi laiko arba priimti faktą, kad gyvenimas nuo šiol bus kitoks, arba verkti įsikniaubus į pagalvę. Bet kuriuo atveju, vaiką perkėlus į palatą, nori ar nenori tenka mokytis diabeto matematikos. Tėvai ir vaikas sužino, kad nuo šiol reikės daugybės dūrių – pirštų dūrių, insulino injekcijų. Skausmingų dūrių išvengti neįmanoma ir tą skausmą sukelia ne kas kitas, o vaiko tėvai.
Pasitaiko, kad vienas iš tėvų sako, jog jam tai (sukelti skausmą vaikui) yra per sunku. Bet ar yra kitas pasirinkimas? Nėra. Naudojant naujausias diabeto priežiūros technologijas galima sumažinti dūrių skaičių, bet nuo jų nepabėgsi.
Ši liga pribloškia dar ir tuo, jog pacientas turi pats išmokti apskaičiuoti insulino dozes, išmokti nustatyti angliavandenių kiekį kiekvienoje maisto porcijoje. Kaip tai padaryti mažamečiui darželyje, pradinukui mokykloje? Per dieną bent kelis kartus yra skambinama mamai/ tėčiui ir tariamasi, kiek susileisti insulino.
Darželinukas dar nepažįsta skaičių, tad jeigu jis nesulaukia pagalbos darželyje, tai belieka tėvams važinėti į darželį arba vaiko į darželį išvis nevesti. Diabetu sergantis antrokas jau moka skaičiuoti procentus, nes bendraklasiai bufete perka bandeles, o jam juk irgi norisi pasmaguriauti – tiesiog perskaitai produkto etiketę, padaugini angliavandenių kiekį iš svorio ir susileidi reikiamą kiekį insulino. Formulė paprasta, ar ne?
Glikemijos kalneliai
Sergant 1 tipo diabetu gliukozės kiekis kraujyje (glikemija) gali kilti ir kristi dėl daugybės skirtingų priežasčių. Glikemija kyla ne vien nuo angliavandenių maiste, ji gali kilti ir nuo streso, ir dėl užlinkusio ar užsikimšusio insulino pompos kateterio, blogai apskaičiuotos insulino dozės, vartojamų vaistų, hormonų svyravimų ir pan. O kristi glikemija gali nuo per didelės insulino dozės, intensyvios fizinės veiklos, vėlgi dėl hormonų svyravimų ar streso bei kitų priežasčių.
Tiek aukšta (hiper), tiek žema (hipo) glikemija yra kenksminga sveikatai, o tam tikrais atvejais ir pavojinga gyvybei. Todėl sergantis diabetu turi nuolat balansuoti ir stengtis išlaikyti glikemiją normos ribose.
Ar tai vargina? Taip. Ar galima nuo to pailsėti? Ne. Jeigu diabetu sergantis vaikas yra pakankamai brandus ir pats priima sprendimus dėl diabeto valdymo dienos metu, tai naktį už jį tai daro tėvai. Nesvarbu, kad naktį nėra valgoma, tačiau dažnai naktį glikemija taip pat elgiasi neprognozuojamai, prireikia insulino korekcijų, ar išgerti sulčių glikemijos pakėlimui ar pamatuoti glikemiją iš piršto, jeigu nėra naudojamas gliukozės jutiklis.
Iš šono gali atrodyti keistai, kad diabetu sergančio vaiko tėvai nuolat žvilgčioja į mobilų telefoną ar išmanųjį laikrodį – galbūt jie skaito soc. tinklus,\ ar nuobodžiauja darbo metu? Bet ne, jie tiesiog stebi vaiko glikemiją nuotoliniu būdu.
Spontaniškumas ir kiti reikalai
Kadangi sergant 1 tipo diabetu reikia numatyti kelis žingsnius į priekį (kokia bus fizinė veikla, kas bus valgoma, kada bus valgoma ir kiek), gyvenime lieka mažai spontaniškumo. Neplanuotai nutinka tik tai: užlinksta insulino kateteris, pasibaigia insulinas ar nusėda pompos baterija, vaikas atsisako valgyti maistą, kuriam jau buvo suleista insulino dozė, ar atvirkščiai – slapta pasivaišina saldumynais. Todėl reikia numatyti ir pasiruošti viskam – nuolat su savimi turėti diabeto priežiūros priemones, gliukozę, sulčių.
Aplinka
Dėl aukščiau išvardintų priežasčių 1 tipo diabetu sergantis vaikas jaučiasi kitoks negu jo bendraamžiai – jo maisto kąsniai yra skaičiuojami, leidžiami vaistai, matuojama glikemija... Vienu momentu saldainis jam yra draudžiamas, kitu momentu (krentant glikemijai) – jam privaloma suvalgyti ką nors saldaus.
Pradinuko išvyka su klase į ekskursiją tampa tikru iššūkiu tėvams ir pareikalauja detalaus planavimo. Ėjimas į baseiną taip pat – bendraamžiai nusivelka drabužius ir šoka į vandenį, o diabetu sergančiam vaikui reikia atjungti insulino pompą, padėti ją saugiai, pasiimti su savimi sulčių ar gliukozės ir maudantis stebėti glikemiją. Daug kam tenka pamiršti nakvynes pas draugus ar senelius, nes mažai kas nori prisiimti riziką prižiūrėti diabetu sergantį vaiką.
Kaip matote, diabetas nėra vien apie insuliną ir mitybą. Gera ligos kontrolė nėra tikslas savaime, tai yra kelias, kuriuo turi važiuoti ir stengtis kuo mažiau nuo jo nukrypti. Tad kokia ta tikroji diabeto kaina?