Vaikų nenorą nešioti akinius lemia aplinkiniai
Maži vaikai, pavyzdžiui, darželinukai ar jaunesni, dar labai priklausomi nuo tėvų, todėl jei tėvai akinius deda, paprastai vaikai juos nešioja. O štai į pradines klases einantys vaikai jau gali ir nenorėti nešioti akinių. „Dažniausiai – dėl neigiamo aplinkinių ar tėvų požiūrio, kuris formuoja ir vaiko nuostatas“, – atsiųstame pranešime sako akių klinikos „Žiūra“ gydytoja oftalmologė.
Pasak gydytojos, jei patys tėvai nenori, kad vaikas nešiotų akinius, tai savo neigiamą nusistatymą jie sąmoningai ar nesąmoningai perduoda ir vaikams: „Pavyzdžiui, būna, kad tėvai nėra įsitikinę akinių reikalingumu arba jiems nepatinka, kaip vaikas su akiniais atrodo. Jei tėvai nieko prieš akinius neturi ir gal net patys juos nešioja, o vaikas vis viena kratosi akinių, neigiamo požiūrio į akinius ar akiniuočius reikėtų ieškoti artimiausioje aplinkoje. Pavyzdžiui, galbūt seneliams nepatinka, kad anūkėlis bus su akiniais. O gal mokykloje ar kieme kas ką negražaus pasakė apie akinius nešiojantį vaiką.“
G. Laurinavičiūtė atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais, kai negatyvaus nuteikimo šaltinis – už namų ribų, bet tėvai nieko apie tai nežino, gali atrodyti, kad vaikas tarsi pats nenori akinių, nors tėvai ir skatina, ir giria, ir žada nupirkti pačius gražiausius: „Bet jei, tarkime, mokykloje ką nors dėl akinių pravardžiavo ar net nenorėjo kartu žaisti, vaikas išsigąsta, kad ir jis, jei tik užsidės akinius, bus negražus ar tas atstumtasis. Tokiais atvejais akinių dėvėjimui vaikas gali priešintis gana smarkiai.“
Tiesa, pastaruoju metu neigiamo požiūrio į akinių nešiojimą visuomenėje smarkiai mažėja. Viena to priežasčių – vaikų, kuriems reikalinga regėjimo korekcija akiniais, vis daugiau. O ir akinių dabar yra pačių įvairiausių modelių, tad galima išsirinkti ir tai, kas vaikui patinka, ir kas jam labiausiai tinka.
„Žmonija itin sparčiai evoliucionuoja link trumparegystės ir tai tampa norma, nes didžiąją laiko dalį leidžiame žiūrėdami į arti esančius objektus: kompiuterius, telefonus, knygas ir akys prie tokio gyvenimo būdo prisitaiko“, – pasakoja G. Laurinavičiūtė.
Tarp akinių nenešiojimo pasekmių – nebeatstatomos akių būklės
O kas nutinka kai vaikas auga šeimoje, kurioje akiniai nelaikomi gydymo priemone, net jei gydytojas tvirtina, kad jie – būtini? T. y. į vaiko poreikį yra tiesiog neįsiklausoma? Gydytoja atkreipia dėmesį į būkles, kurios gali būti koreguojamos tik ankstyvame amžiuje. „Pavyzdžiui, taip vadinamoji „akis tinginė“, kai viena akis mato gerai, o kita – tarsi pritingi gerai matyti ir gyvena kitos sąskaita. Tokia būklė yra gydoma akies dengimu, kai uždengiama gerai matanti akis, todėl „tinginukė“ yra priversta dirbti – stengtis matyti geriau ar gerai. Tai ši regėjimo yda yra tvarkoma pakankamai veiksmingai, tačiau geriausias laikas tai daryti – iki mokyklos, 7 metų amžiaus. O jau vėliau ši būklė koreguojasi sunkiai. Jei į gydytojus kreipiamasi, kai vaikas – jau paauglys, nebelabai įmanoma ką bepadaryti, nes pokyčiai jau būna įvykę ir smegenyse – nebemato jau nebe tik akis, bet ir smegenys yra atpratusios matyti ryškiai“, – aiškina gydytoja.
Ji pasakoja, kad kartais į gydytoją dėl „akies tinginės“ kreipiasi jau suaugę žmonės, tikėdamiesi, jog gal dar įmanoma padėtį pataisyti ir matyti geriau, bet jiems tenka nusivilti ir susitaikyti su tokiu regėjimu, koks yra.
„Išties, už vaikų matymą ateityje labai didele dalimi yra atsakingi tėvai, jų turimos žinios, rūpestis, nes regėjimas – visam gyvenimui itin svarbus ir reikalingas pojūtis. Beje, tokie tėvai, kuriems patiems „akis tinginė“ buvo pražiūrėta, dažniausiai vėliau itin rūpinasi, kad tas pats neatsitiktų ir jų vaikams“, – pasakoja gydytoja oftalmologė.
Tarp kitų būklių, kurias reikia koreguoti, lengvinti nuo mažens akiniais – refrakcijos ydos, pavyzdžiui, trumparegystė ar neišaugta toliaregystė, taip pat žvairumas.
Tingi, nenori mokytis, o gal tiesiog – nemato?
Blogas matymas gali sukelti ne tik fiziologines, bet ir psichologines ar net socialines problemas. Pavyzdžiui, jei augantis vaikas išlieka toliaregis ir jo regėjimas nekoreguojamas, jam sunku ilgiau žiūrėti į arti esančius objektus, pavyzdžiui, knygą ar sąsiuvinį, gali pradėti skaudėti galvą, todėl vaikas ima vengti tokių užduočių. O tėvams gali atrodyti, kad vaikas tingi, nenori mokytis, negali susikaupti, jis kaltinamas blogu charakteriu.
Jei vaikas trumparegis ir mokykloje sėdi paskutiniuose suoluose, jis gali nematyti, kas parašyta lentoje, todėl jam sunkiau mokytis, o aplinkiniai taip pat ima žiūrėti į vaiką kaip į tingintį mokytis ar mažiau gabų. „Taip vaikams gali būti uždėtos tinginių, „galiorkos“, nenorinčiųjų mokytis etiketės, nors priežastys dažnai gali būti tiesiog akių sveikata – nekoreguojamos refrakcijos ydos. Tuomet ir pats vaikas patiria psichologinį spaudimą, įtampą ar net patiki, kad mokytis jam nepatinka ar kad yra negabus, neprotingas, – sako G. Laurinavičiūtė. – Gerai matantis vaikas labiau pasitiki savimi ir aplinka, lengviau vystosi, bendrauja.“
Gydytoja sako atkreipusi dėmesį, kad pasitaiko blogiau matančių mažesnių vaikų, kurie būna tarsi išsigandę, pasimetę, sutrikę, blogiau besiorientuojantys: „Nes blogiau matančiam vaikui aplinka kelia didesnį pavojų ir stresą, jam reikia dėti daugiau pastangų, kad susigaudytų ir neatsiliktų nuo kitų. Ir pats vaikas dažniausiai nesupranta, kad blogai mato. Tai taip ir vaikas yra kankinamas, ir refrakcijos ydos – trumparegystė, toliaregystė, gali toliau vystytis sukeldamos tokius padarinius, kaip žvairumas, „tinginė akis“. Tad nuo tėvų rūpestingumo ir profilaktinio akių patikrinimo gydytojo kabinete priklauso labai daug.“
Kaip vaiką įkalbėti nešioti akinius?
Jei neigiamas vaiko nusiteikimas – ne iš šeimos, reikėtų pabandyti vaiką prakalbinti: paklausti jo, kodėl jis nenori nešioti akinių. Kartais vaikai gali daugiau pasakyti tėvams negirdint, pavyzdžiui, gydytojui. „Ėmusis šio psichologinio darbo pakankamai dažnai pasiseka ir vaikas atsiveria, pasako, ar kad kažką dėl akinių mokykloje pravardžiuoja, ar kad jam negražu, ar dar kas, ir su šia informacija jau galima dirbti“, – sako G. Laurinavičiūtė.
Jei vaikas yra mažas, beveik 100 proc. nuo tėvų pastangų ir atkaklumo priklauso, ar akiniai bus nešiojami. „Jei tėvai supranta akinių naudą ir juos nuolat deda, net jei vaikai juos nuolat nusiima ir iš pradžių jų nenori, galiausiai prie akinių yra priprantama. Visiškai normalu, kad pradžioje vaikai nenori akinių kaip svetimkūnio ant veido, akiniai jiems neįprasta ir apskritai net ir lyginant su drabužiais ar batais, vaikai yra linkę viską nuo savęs nusiimti, nusiplėšti, kas tik varžo jų laisvę, judesius. O jei vaikas visai mažas, jam dar ir smalsu, todėl akinius nusiėmus reikia juos ir pačiupinėti, ir apžiūrėti, ir pagraužti, – pasakoja gydytoja oftalmologė. – Tai tokiu atveju reikia tiesiog dėti, dėti akinius ir vaiką prie jų pratinti. Su vaikais labai gerai yra tai, kad jei tik jie pajunta, kad su akiniais geriau mato, jie nori akinių. Jei tėvai savo pradinį darbą atlieka gerai, galiausiai vaikai ima patys dėtis akinukus, nes su jais tiesiog mato ir jaučiasi geriau. Taip problemos nebelieka“.
G. Laurinavičiūtė yra gydytoja oftalmologė, mikrochirurgė ir Vilniaus universiteto medicinos mokslų doktorantė.