„Daugėja įrodymų, kad aplinkos veiksniai vaidina pagrindinį vaidmenį reguliuojant su alergijomis susijusį imuninį atsaką. Yra hipotezė, kad genetinių ir aplinkos pokyčių sąveika per pastaruosius kelis dešimtmečius, įskaitant klimatą, taršą, mitybą ir kitus veiksnius, keičiančius mūsų mikrobų kolonizacijos modelius, gali būti viena iš dažniausiai pasitaikančių priežasčių, lemiančių sparčiausią alergijų augimą“, – kalba R. Tamošiūnienė. Sta
– Ką rodo statistika ir pati esate pastebėjusi praktikoje – ar tikrai kasmet alergiškų vaikų vis daugėja? Ir tuomet – kodėl taip yra?
– Atopinio dermatito, maisto alergijos, ypač žemės riešutams, didėja, o alerginio rinito nebedidėja. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje per pastaruosius 30 metų vaikų, kuriems diagnozuotas alerginis rinitas ir egzema, procentas išaugo tris kartus.
Išsivysčiusiose šalyse alergija maistui serga 3–6 % vaikų. Maždaug 40 % kūdikių ir mažų vaikų, sergančių vidutinio sunkumo ar sunkia atopine egzema, yra alergiški maistui, o vištos kiaušinis, karvės pienas, soja ir kviečiai sudaro apie 90 % alergiją sukeliančių maisto produktų. Tuo metu sergančiųjų atopiniu dermatitu, taip pat – ir vaikų, per pastaruosius tris dešimtmečius išaugo 2–3 kartus.
Tarptautiniame ISAAC tyrime alerginio rinito simptomų paplitimas svyravo nuo 0,8% iki 14,9% tarp 6–7 metų amžiaus ir nuo 1,4% iki 39,7% tarp 13–14 metų amžiaus vaikų. Taip pat tyrimo duomenys parodė, kad per pastaruosius 15 metų tiek tarp paauglių (13–14 metų), tiek tarp vaikų (6–7 metų) šiek tiek sumažėjo rinokonjunktyvto paplitimas – tai rodo, kad neinfekcinio rinokonjunktyvito simptomų paplitimas tarp vaikų gali nebedidėti, kaip kad buvo anksčiau.
– Kam vaikai dažniausiai būna alergiški? Ar tam tikros alergijos būdingos atitinkamam amžiui?
– Kūdikystėje dažniausiai atsiranda įsijautrinimas maisto alergenams, kuris gali pasireikšti atopiniu dermatitu, angioedema, dilgėline, net anafilaksija. Nuo 2 m. jau gali atsirasti įsijautrinimas įkvepiamiems alergenams. Jeigu atsiranda įsijautrinimas namų dulkių erkėms, vaikams nerekomenduojama miegoti su minkštu žaisliuku, nes pastaruosiuose susikaupia daug namų dulkių erkių. Šis įsijautrinimas turi įtakos alerginio rinito, bronchinės astmos atsiradimui.
2021 m. JAV maisto ir vaistų administracijos duomenimis, pagrindiniai maisto alergenai yra pienas, soja, kiaušiniai, kviečiai, riešutai, tarp jų ir žemės, žuvis bei vėžiagyviai. Nors alergiją pienui, kiaušiniams, kviečiams ir sojai vaikai dažniausiai išauga, tai įvyksta gerokai lėčiau, nei buvo anksčiau, daugiau vaikų, vyresnių nei 5 m., lieka alergiški minėtam maistui. Maisto alergija riešutams, žuviai ir vėžiagyviams paprastai trunka visą gyvenimą.
Dažniausi maisto alergenai vaikams, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį, – karvės pienas, kiaušinis, kviečiai. Šie alergenai įeina į daugelio maisto produktų sudėtį, todėl svarbu išsiaiškinti, ar vaikui, kuriam atsirado bėrimų, nėra įsijautrinimo šiems baltymams.
Jei pastebite bėrimų aplink burnytę, reiktų pagalvoti apie lateksą, nors jis ir nėra dažnas alergenas vaikų amžiuje. Vienam mano mažajam pacientui mama įtarė esant alergiją pienui, o pasirodė, kad vaikas alergiškas lateksui. Pakeitus čiulptuką į ne lateksinį, bėrimas praėjo.
Ūmi dilgėlinė vaikų amžiuje dažniausiai būna ne alerginės, bet infekcinės kilmės. Pavyzdžiui, vaikui, sergančiam virusine infekcija, mama karščiavimui mažinti duoda ibuprofeno arba paracetamolio sirupą, ir atsiranda bėrimas. Atlikus provokacinį mėginį su šiais vaistais, itin retai nustatomas įsijautrinimas.
– Ar vaikams lengva nustatyti jų alergijas ir ar pavyksta išsiaiškinti tikslius alergenus?
– Alergiją galima nustatyti atliekant odos dūrio mėginius su komerciniais alergenais ir odos dūrio mėginius su natyviniais alergenais (pienu, pieno mišiniu, kiaušiniu, vaisias, uogomis, riešutais). Šių mėginių atsakymas gaunamas jau po 15 min.
Maisto alergijos diagnozė kūdikių amžiuje yra „reliatyvi“, todėl, kad įsijautrinimas maisto alergenams gali tiek atsirasti, tiek ir išnykti. Odos dūrio mėginiai kūdikiams dėl per mažo odos reaktyvumo gali nerodyti įsijautrinimo, tačiau tai nėra taisyklė, daugeliui kūdikių užtenka odos dūrio mėginio įsijautrinimui nustatyti.
– Kokių dar požymių tėvams negalima pražiūrėti ir kada jau reiktų kreiptis į alergologą?
– Dažniausiai tėvai į alergologą kreipiasi laiku. Atsiradus pirmiesiems bėrimams, reiktų juos pradėti fotografuoti, gerai būtų rašyti maisto dienoraštį. Atvykstant į konsultaciją pravartu būtų užsirašyti arba nusifotografuoti visus naudotus vaistus. Jeigu vaikas kosti, gerai būtų įrašyti kosulio epizodus, nes tėvai ne visada gali tiksliai apibūdinti kosulio tipą.
– Kaip gydyti vaikų alergijas, kas labiausiai padeda?
– Geriausias bet kokios alergijos gydymas – alergeno vengimas, bet tai ne visada realu. Tam, kad organizmas ne taip audringai reaguotų į sąlytį su alergenu, taikoma specifinė imunoterapija: po truputį, palaipsniui didinant gydomojo alergeno dozę, dažnai pasiekiamas geras rezultatas. Šis gydymas trunka ne mažiau 3 metų, tačiau kantrybė dažniausiai vainikuojama gera gyvenimo kokybe. Specifinė imunoterapija įkvepiamais alergenais taikoma sergantiems alerginiu rinokonjunktyvitu, alergine bronchų astma.
Maisto alergiją gydyti gerokai sudėtingiau. Galbūt todėl, kad nuo 1997 m. iki 2008 m. JAV pacientų, alergiškų riešutams, skaičius patrigubėjo, 2020 m. JAV maisto ir vaistų administracija patvirtino „Palforzia“ – pirmą peroralinės imunoterapijjos preparatą, skirtą 4–17 m. vaikams, alergiškiems žemės riešutams. Pirmoji Europoje šį gydymo būdą išbandė Jungtinė Karalystė – joje irgi labai daug vaikų, sergančių šia alergijos forma.
Alergiškus vaikus galima skiepyti. Vaikus, sergančius atopiniu dermatitu, taip pat ir tuos, kurie alergiški kiaušiniui, taip pat galima skiepyti. Neskiepijama tik atopinio dermatito arba bet kokios kitos ligos paūmėjimo metu.
– Gal turite įspėjimų alergiškus vaikus auginantiems tėvams, kad jie nedarytų kokių nors klaidų?
– Tėvai bijo kortikosteroidų kremų, tepalų, todėl vaikų, sergančių atopiniu dermatitu, paūmėjimo metu netepa. Kodėl blogai? Bėrimas intensyvėja: didėja paraudimas, patinimas, niežėjimas, vaikas nusikaso, atsiranda pūlinukų. Nemiega nei vaikas, nei tėvai, bet gydymo nepradeda, kad „nepakenktų“ vaikui. Remiantis Europos atopinio dermatito gydymo gairėmis, net esant lengvam ligos aktyvumui, nedidelis lokaliai vartojamų kortikosteroidų kiekis 2–3 kartus per savaitę (vidutiniškai 15 g per mėnesį kūdikiams, 30 g vaikams ir iki 60–90 g paaugliams) galimas. Žinoma, šiuos, kaip ir kitus vaistus, skiria gydytojas.
Ta pati baimė lydi ir alerginio rinito gydymui paskyrus kortikosteroidų purškalą į nosį arba bronchinės astmos gydymui paskyrus inhaliuojamą kortikosteroidą.