„Kai vaikai serga vidutinės ar sunkios formos atopiniu dermatitu, psichologo pagalba reikalinga kuo anksčiau, nes tokie vaikai patiria stresą, kuris turi įtakos ligos eigai. Jeigu pagalba nesuteikiama laiku, būklei sunkėjant vystosi depresijos požymiai. Lietuvoje turime vieną paauglę pacientę, kuri nepakentusi patyčių mokykloje ir sunkaus gyvenimo be miego ir ramybės net bandė žudytis“, – apie skaudžias ligos pasekmes atsiųstame pranešime kalba Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų ligų klinikos vaikų alergologė Aušra Astrauskaitė.
Pusė vaikų – nelaimingi
Remiantis moksliniame žurnale „Alergija ir klinikinė imunologija“ (angl. The Journal of Allergy and Clinical Immunology) publikuotų tyrimų duomenimis, nuo 10 iki 40 proc. visų atopinių dermatitų vaikų amžiuje būna vidutiniai arba sunkūs. Kuo sunkesnė ligos eiga, tuo labiau nukenčia vaiko ir visos šeimos gyvenimo kokybė, negana to, ši liga yra progresuojanti. 85–90 proc. visų atopinių dermatitų išsivysto iki penkerių metų. Tik daliai vaikų – vėliau.
„Iki 52 proc. atopiniu dermatitu sergančių vaikų būna nelaimingi, turi daugiau ar mažiau depresijos simptomų. 29–50 proc. vaikų nenori rodytis viešumoje. Įvairiomis apklausomis ir tyrimais įrodyta, kad bėrimus turintys pacientai, ypač atvirose kūno vietose, labai dėl to nerimauja. Nuo 25 iki 39 procentų vaikų bei paauglių dėl to patiria patyčias. 30–46 proc. vaikų ši liga daro neigiamą įtaką mokslo pasiekimams. Pasitikėjimas savimi sumažėja 24–36 proc. vaikų, o tai svarbu tolesniame gyvenime, pavyzdžiui, renkantis profesiją“, – vardija A. Astrauskaitė.
Sunkesnės formos atopinio dermatito kamuojamiems vaikams dėl intensyvaus niežėjimo sutrinka miegas. Anot vaikų alergologės, niežėjimas kartais būna toks intensyvus, kad vaikai net jaučia skausmą.
„Kuo daugiau jie kasosi, tuo labiau jiems niežti – vaikai net pradeda save žaloti, kad skausmas nustelbtų niežėjimą. Atsiranda giluminės žaizdos“, – atkreipia dėmesį medikė.
Lengva forma – tepalai, sunki – ligoninė
Sergantys atopiniu dermatitu vaikai dažnai turi ir kitas alergines ligas: bronchų astmą, alerginį rinitą, maisto alergiją. Jeigu maisto alergija yra sunkesnės formos, tokiems vaikams gresia ir anafilaksiniai šokai, todėl nuo mažumės būtina stebėti jų mitybą.
„Su lėtiniu stresu susiduria ir tėvai, kad vaikas kažko neprisivalgytų, neįvyktų gyvybei pavojinga būsena, todėl tokiems pacientams būtina griežta dieta nuo pat mažų dienų. Vaikui tenka matyti, kaip jo bendraamžiai valgo įvairiausius skanėstus, kurių jis privalo atsisakyti – tai stresas ir pačiam vaikui“, – komentuoja A. Astrauskaitė.
Ji priduria, kad šių vaikų odos būklę dažnai komplikuoja virusinės ir bakterinės infekcijos, kas paskatina ligos progresavimą, o kuo sunkesnė būklė, tuo labiau pažeidžiama vaiko psichika – visa tai atsiliepia vėlesniam vaiko vystymuisi.
„Bazinį atopinio dermatito gydymą sudaro tinkama odos priežiūra ir kliniškai įrodytų alergenų vengimas. Alergologų darbas – tiksliai nustatyti, kam vaikas yra alergiškas. Lengvos formos atveju užtenka tepalų ir minėtos priežiūros. Sunkesnės formos liga sergantys vaikai jau yra gydomi ligoninėse“, – teigia vaikų alergologė.
Vaistai vaikams nėra kompensuojami
Nuo 2020-ųjų sunkios formos atopinio dermatito gydymo srityje atsirado naujovė – biologiniai vaistai, kurie pagal sveikatos apsaugos ministro įsakymą yra kompensuojami tik suaugusiems.
„Tai didžiulė skriauda vaikams. Taip pat neteisinga ir pačios valstybės požiūriu – jeigu sunkia forma sergama nuo vaikystės, tai yra logiška kuo anksčiau šią ligą išgydyti, kad žmogus galėtų mokytis, siekti specialybės, dirbti, kurti šeimą ir grąžinti skolą visuomenei. Nelaukime, kol užaugs žmogus, kuris per ligas negalėjo įgyti normalios specialybės, eiti į darbą, beveik visą gyvenimą turėjo negalią“, – sako medikė.
Pasak jos, visgi didžiausia neteisybė – kad nepaisant to, kad kas antras atopiniu dermatitu sergantis paauglys turi rimtų psichologinių problemų su suicido rizika, jie negauna jiems reikiamo gydymo.
„Sergančio jaunuolio gyvenimas yra labai sunkus. Jis naktimis nemiega, draskosi, oda yra skausminga, mityba ir veikla apribotos. Tokie paaugliai izoliuojasi nuo visuomenės ir pasmerkia save vienatvei“, – pabrėžia A. Astrauskaitė.