Santaros klinikų Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja gydytoja ortopedė-traumatologė Ingrida Sapagovaitė neabejoja, kad tai susiję su karantino ribojimais.
„Šiemet, nors temperatūra dar ir minusinė, jau sulaukėme nemažai važinėjant su dviračiais ar kitomis priemonėms susižalojusių vaikų. Manau, viskas dėl tokios ypatingos situacijos, kai vaikai priversti laiką leisti namuose, į mokyklas ir darželius neina, su draugais nesusitinka, sportuoti negalima. Taigi sniegas nutirpo, gatvės ir šaligatviai jau nebe apledėję, o vaikai išsiilgę veiklų, todėl jau išsitraukė savo dviračius, riedučius, riedlentes ir, deja, jau atvyksta pas mus“, – kalba gydytoja.
– Ar galėtumėte išskirti kurią nors vaikų pamėgtą priemonę, kuria važinėdami jie dažniausiai patiria traumų?
– Šiemet kol kas „laimi“ dviračiai, o kas bus toliau, sunku prognozuoti. Pastaraisiais metais sulaukdavom ypač daug nukentėjusių dėl elektrinių paspirtukų. Nors norintiems su jais važinėtis taikomas tam tikras amžiaus cenzas ir skirtos tam tikros vietos, tačiau pripažinkim, kad viskas nevyksta taip, kaip turėtų būti. Vieni pasiskolina juos iš vyresnių brolių ar tėvų, jiems net nežinant, kitiems leidžiama pabandyti, tačiau ne visada pavyksta.
Pas mus yra patekęs net trejų metų vaikas, susižalojęs, kai nukrito būtent nuo elektrinio paspirtuko. Žinoma, tai jau buvo nelaimingas atitikimas, vaikas pats nesuprato, kaip jam pavyko tą paspirtuką įjungti.
– Kokios dažniausiai dėl to patiriamos traumos?
– Griūdami nuo dviračių, riedučių ar paspirtukų didžioji dauguma vaikų patiria lūžimus, nubrozdinimus, kartais ir labai gilius, būna žaizdų. Gerai, kad daugumos jų nereikia guldyti į ligoninę, tačiau būna ir sunkesnių situacijų. Pavyzdžiui, kai gatvėje neatsargiai važiuojant susiduriama su automobiliu arba dideliu greičiu važiuojant nuo kalno nesugebama sustabdyti, o gal vaikas tiesiog dar nemoka gerai važiuoti, tačiau per smarkiai įsibėgėja. Tokiais atvejais pasitaiko ir galvos traumų, smegenų sukrėtimų, galvos lūžių, dėl ko tenka pacientus paguldyti į ligoninę. Būna ir lūžių su kaulų poslinkiais – tuomet jau tenka operuoti.
– O kaip apsaugos? Ar jos patikimai saugo nuo galimų traumų?
– Visos apsaugos yra išties labai geras išradimas ir tikrai veiksmingos priemonės. Jei vaikas važinėja su šalmu, alkūnių, čiurnų, kelių, kitų galūnių apsaugom, tai padeda arba išvis išvengti traumų, arba tos vietos tikrai sutraumuojamos mažiau.
Būna, kad pats šalmas skyla, o galva lieka sveika – tai tik parodo, kad šalmas apsaugojo nuo rimtos traumos.
Visiems tėvams pasakyčiau, kad jei jau išleidžiate vaiką važinėtis su dviračiu, riedučiais, riedlentėmis ar paspirtukais, būtinai nupirkite, kiek įmanoma, apsaugų galūnėms, o šalmas – tiesiog būtinas. Šalmas reikalingas ir mažiems vaikams, sėdintiems kėdutėse ant tėvų dviračių.
– Sulaukiate pacientų ir važiavusių kartu su tėvais?
– Būna ir tokių. Jeigu vaikas ant tėvų dviračio sėdi ne specialioje kėdutėje, o ant bagažinės ar dviračio priekio, irgi neretai patiria traumų – įkiša kojas į ratą, patiria nubrozdinimų, būna, kad ir sulaužomi kaulai. Specialioje kėdutėje daug geriau, jos apsaugo nuo kojų traumų. Ir būtinai jose reikia vaikus prisegti, nes kitaip vaikas gali tiesiog išlėkti.
– Kokia apskritai jūsų nuomonė stebint gatves – ar saugiai vis dėlto važinėja mūsų vaikai?
– Matau, kad kai kurie važinėja tikrai saugiai – ir pėstiesiems netrukdydami, ir po mašinomis nelįsdami, tvarkingai su apsaugomis, bet yra ir nemažai tokių, kurie elgiasi tikrai labai nesaugiai, todėl turi daugiau šansų pakliūti pas mus.
Jei laikaisi pagrindinių saugumo principų, nešioji apsaugas ir žinai eismo taisykles, važiuoji specialiu taku, jei iš anksto pamąstai, kuo gali baigtis vienas ar kitas manevras, tų traumų išvengti įmanoma. O jei apie tai negalvojama, jei pirmą dieną apsiavęs riedučius vaikas jau važinėjasi gatvėje, tada viskas greit ir baigiasi blogai.
Visų traumatologų vardu prašau tėvų savo vaikams būtinai uždėti apsaugas ir pasirūpinti savo vaikų saugumu.