Anot vaikų chirurgo, tėvai su vaikais į priėmimo skyrių atkeliauja dėl įvairiausių priežasčių. Kiekvienam tereikia prisiminti vaikystę – tikriausiai nei vienas mūsų neužaugo be guzo galvoje, nubrozdinimų, sumušimų, galų gale įvairių lengvų lūžių. Kartais tereikėjo gipso, kad viskas susitvarkytų. Pasitaikydavo ir tokių vasarų, kai keliai tiesiog nespėdavo užgyti.
„Vaikai pažįsta pasaulį, jį tyrinėja, sužino, kas yra gerai, o kas ne, kur gali eiti, o kur – nelabai. Po truputį jie tampa vis brandesniais žmonėmis. Mano galva, laiminga vaikystė – sveika vaikystė. Aišku, sveikų, bet nelaimingų vaikų tikrai matome. Bet neteko matyti sergančio vaiko, kuris būtų laimingas. O prie vaikų sveikatingumo labiausiai prisidedame mes – suaugusieji, – sako B. Jonuška. – Tėvų užduotis – maksimaliai apsaugoti vaiką nuo sunkių traumų. Kalbu apie tokius sužeidimus, po kurių reikia rimtų operacijų, gydymo ligoninėje, reanimacijos skyriuje, arba paliekančių tokių žymių, kurias galima matyti visą gyvenimą. Man patiko vieno kolegos citata. Jis pasakė – tėvai turi būti vienu žingsniu toliau nei vaikas.“
