Kad tai viena iš dažniausių traumų priežasčių, jam teko įsitikinti pačiam dirbant traumų skyriuje. „Pasitaikydavo budėjimų, kai daugiau nei pusė per parą konsultuotų vaikų prieš atvykdami pramogaudavo ant batutų. Dėl didelės traumų rizikos Pasaulinės vaikų chirurgų ir traumatologų organizacijos nerekomenduoja vaikams tokio laisvalaikio praleidimo būdo“, – sako B. Jonuška.
Pirmiausia labai didelė rizika susižeisti nuo batuto nukritus, ypač jei batutas įrengtas nedideliame kieme, o aplink yra įvairiausių objektų, nėra apsaugų arba batutas stovi nelygioje vietoje. Rizika išauga, jei ant batuto šokinės būrys vaikų.
Itin skaudžiai gali baigtis bandymai ant batuto atlikti įvairius triukus. „Literatūroje aprašomi atvejai, kurie baigėsi mirtimi dėl stuburo ir galvos traumų. Nebekalbu jau apie tai, kad skirtingo amžiaus vaikams batutai turėtų būti atitinkamai pritaikyti ir įtempti, – dalijasi vaikų chirurgas. – Aprašoma, kad iš visų pacientų, susižalojusių ant batutų, nuo 10% iki 17% patiria galvos ir kaklo traumas. Visgi dauguma traumų yra raiščių patempimai, sumušimai, nubrozdinimai, pasitaiko ir įvairių lūžių, ypač mažesnio amžiaus vaikams, daliai prireikia hospitalizacijos ir operacinio gydymo.“
Jei vis dėlto nusprendėte, kad be batuto neapsieisite, B. Jonuška pateikia keletą rekomendacijų, kaip būtų galima išvengti traumų, susijusių su batutais:
- jaunesniems nei 6 metų vaikams neleisti šokinėti ant batutų;
- vaikai, šokinėjantys ant batutų, turi būti prižiūrimi suaugusiųjų;
- vienu metu ant batuto gali būti tik vienas vaikas;
- neatlikinėti triukų, salto ir įvairių apsisukimų ore;
- pagrindas po batutu turi būti lygus;
- šalia batutų neturi būti jokių objektų: medžių, pastatų, kitų žaidimų įrenginių;
- turi būti naudojami apsauginiai tinklai, spyruoklės pridengtos.
Traumos ant ratų
Kita didelė traumų priežastis – ratai. Atšilus orams ištraukiami dviračiai, riedučiai, riedlentės, paspirtukai, riedžiai. Vaikų chirurgas sako, kad dėl jų patiriami įvairūs nubrozdinimai vasarą yra kasdienybė, o kur dar galvos sumušimai, raiščių patempimai ar rimtesnės traumos, reikalaujančios gydymo stacionare.
Gydytojo duomenimis, dauguma traumų įvyksta dėl kelio ar dangos nelygumų, nes važiuodami tokiu keliu vaikai praranda pusiausvyrą, taip pat jie susitraumuoja nesugebėję laiku sustoti, dėl per didelio greičio ar tiesiog atlikdami įvairius triukus.
B. Jonuška apgailestauja, kad dauguma pacientų prisipažįsta, kad važiavo be šalmo ir apsaugų. „Traumos, patirtos nukritus nuo riedlentės ar riedžio, gana panašios – lūžiai, sumušimai, raiščių patempimai, galvos smegenų sukrėtimai. Visgi vaikai, važinėjantys riedlentėmis, dažniau patiria čiurnų traumas, o riešai dažniau nukenčia važinėjant riedžiais. Važinėjant paspirtukais dažniausiai patiriamos galvos traumos, tačiau į priėmimo skyrių atvykę vaikai neretai skundžiasi ir riešų skausmais, nubrozdinimais. Tarp lūžių dažniausiai diagnozuojamas apatinės stipinkaulio dalies lūžis, kiek liūdnesni atvejai, kai patiriami abiejų dilbių lūžiai, tuomet tėvai nebūna labai patenkinti, nes vaikui reikia ypatingos priežiūros, kol abi rankos sugyja. Mirtys yra labai retos ir dažniausiai ištinka susidūrus su motorinėmis transporto priemonėmis“, – kalba gydytojas ir vėlgi dalijasi rekomendacijomis norintiems išvengti traumų:
- vaikai iki 5 metų riedlentėmis išvis neturėtų važinėti, mat jų masės centras yra kiek aukščiau nei vyresnių vaikų, taip pat prisideda skeleto ir raumenų išsivystymas bei patirties stoka įvertinant savo galimybes ir jėgas;
- vaikai, jaunesni nei 8 metų amžiaus, neturėtų važinėti paspirtukais be suaugusiųjų priežiūros;
- vaikai iki 10 metų be suaugusiojo priežiūros neturėtų važinėti riedlentėmis;
- negalima ratuotomis priemonėmis važinėti gatvėmis ar šalia jų;
- negalima ant jų važiuoti laikantis už judančios kitos transporto priemonės;
- visi vaikai važinėdami turėtų mūvėti tinkamą šalmą bei specialias riešų, alkūnių, kelių apsaugas, nes taip galima sumažinti traumų padarinius.
Elektriniais paspirtukais vaikų chirurgas važinėti vaikams išvis nerekomenduoja, o tiems, kurie vis tiek nusprendžia rizikuoti, pataria būtinai dėvėti šalmus. „Vienoje amerikiečių studijoje dalyvavo 249 pacientai, kurie į ligoninę kreipėsi dėl traumų nukritus nuo elektrinių paspirtukų. Apie dešimtadalis pacientų buvo jaunesni nei 18 metų amžiaus ir tik 4,4% važiuodami dėvėjo šalmus. 40% pacientų patyrė galvos traumas, o 32% – įvairius lūžius“, – duomenimis dalijasi B. Jonuška.
Gresia mirtinas pavojus
Šiltuoju metų laiku vaikams didelis pavojus gresia iškritus pro langus. Gydytojas įspėja, kad nepagalvojus apie saugumą vaikai patiria sunkias traumas arba net žūva. „45% iškritusių pro langus vaikų patiria rimtas traumas: lūžius, vidaus organų sužalojimus, smegenų sukrėtimą, smegenų kraujavimą. Galvos traumos ir įvairūs lūžiai yra dažniausi. Mirtimi pasibaigiančios traumos dažniausiai įvyksta nukritus iš 5–6 aukšto. Kai iškrentama iš mažesnio nei 3 metrų aukščio, rimti sužalojimai yra labai reti“, – sako B. Jonuška.
Gydytojas pasidalija ir statistika – daugiabučiuose gyvenantys vaikai pro langus iškrenta penkis kartus dažniau nei gyvenantys namuose. Dažniausia iškrentama pro atidarytus svetainės ar miegamojo langus, šalia kurių būna pristumti įvairūs baldai. O didesnę riziką iškristi turi jaunesni nei 5 metų amžiaus berniukai, kurie paliekami žaisti be priežiūros.
„Jaunesni nei 6 metų vaikai gali iškristi ir per 15 cm tarpą, – atkreipia dėmesį B. Jonuška. – Todėl rekomenduojama įrengti saugiklius, kurie neleistų pakankamai atverti langų, tarpas turėtų būti iki 10 centimetrų.“
Norintiems išvengti skaudžių nelaimių gydytojas pataria:
- atidarinėti tik viršutinius langus arba viršutines langų dalis;
- vengti baldų po arba prie langų;
- stebėti mažus vaikus, ypač žaidžiančius prie langų;
- šalia aukštų gyvenamųjų pastatų auginti gyvatvores, kurios kritimo metu galėtų sušvelninti smūgį;
- kambariuose, kur vaikai žaidžia, langus laikyti uždarytus;
- nepasikliauti tik langų tinkleliais, kurie apsaugo nuo vabzdžių, nes vaikai vis tiek gali iškristi.