Vilnietė nebeišmano, ką daryti – vaikas vis parsineša utėlių: specialistė pataria, kaip apsisaugoti ir gydytis

„Mano dukrai dešimt metų, ji jau ketvirtokė. Iki mokyklos ėjo į darželį, lankė ne vieną būrelį, o tik šiemet susidūriau, ką reiškia žodis „pedikuliozė“ (utėlėtumas – red. past.)“, – stebisi vilnietė Aistė. Dviejų vaikų mama kreipėsi į redakciją prašydama išsiaiškinti, ar sostinėje nenustatytas utėlių protrūkis. „Jau kurį laiką vis sulaukiam įspėjimų dėl utėlių užsikrėtimo atvejų ne tik abiejų vaikų ugdymo įstaigose, bet ir jų lankomuose būreliuose“, – dalijasi ji.

Vilnietė prisipažįsta, kad ši bėda ją gąsdina, nes norint atsikratyti utėlėmis yra ką veikti, o blogiausia, kad jei kitų vaikų tėvai į problemą žiūrės pro pirštus, tai bus kova su vėjo malūnais. „Sūnus per porą mėnesių jau du kartus iš darželio parsinešė užkratą. Tada tu perki brangų šampūną, juo galvas plaunam visa šeima, keičiam visus patalus, aukštoj temperatūros skalbiam drabužius, ypač kepures, galima sakyt, dezinfekuojam visus namus. O tada vaikas nueina į darželį ir vėl užsikrečia“, – skundžiasi Aistė.

Delfi Šeima pabandė išsiaiškinti, kokia šiuo metu situacija dėl pedikuliozės, tačiau tokių duomenų neturi nei vaikų sveikatą mokyklose ir darželiuose stebintis Visuomenės sveikatos biuras, nei Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Informacija apie pastarųjų metų pedikuliozės atvejus pasidalijo Higienos institutas, tačiau čia suregistruoti duomenys asmenų, kuriems liga užregistruota ambulatorinėse ar stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Higienos instituto atstovė atkreipė dėmesį, kad dėl to, jog daug žmonių pedikuliozę gydo patys, sveikatos priežiūros įstaigų registracija neatspindi tikrovės. Pagal atsiųstą informaciją galima matyti, kad pedikuliozės atvejų kaip tik registruojama vis mažiau. Tuo metu vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkas Rimvydas Blynas pastebėjo tendenciją, kad priemonių nuo pedikuliozės, pavyzdžiui, šampūnų, purškiamų losjonų ar specialių šukų pardavimai didžiausi būna rudens sezonu ir žiemos pradžioje. „Lyginant šių ir praėjusių metų sausį, priemonių nuo utėlių pardavimai išlieka stabilūs“, – pasidalijo jis. Taigi neatmetama galimybė, kad įspėjimai dėl pedikuliozės atvejų tėvams siunčiami ir prevenciškai.

Utėlėtumą galima diagnozuoti plaukuose pastebėjus glindų ir pačių utėlių. Jos prisitvirtina arti plauko šaknies. Glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio, o suaugusi utėlė – maždaug sezamo sėklos dydžio. Kartais glindos supainiojamos su pleiskanomis. Skirtumas tas, kad glindos tvirtai prisiklijavusios prie plauko ir nenukrenta brūkštelėjus ar papūtus.

Patarimais, kaip apsisaugoti ir ko imtis vaikui užsikrėtus utėlėmis, pasidalijo Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro koordinatorė Daniela Faustyna Dešukienė.

– Kur ir kokio amžiaus vaikai dažniausiai užsikrečia utėlėmis? Gal užsikrečiama ne tik ugdymo įstaigose, stovyklose ir pan., o ir, tarkim, nuo autobuso ar kino kėdžių atlošų, matuojantis rūbų parduotuvėse ar kitose vietose?

– Pedikulioze dažniausiai užsikrečia 3–12 metų amžiaus vaikai. Pagrindinis šios ligos plitimo būdas – ilgalaikis tiesioginis kontaktas su utėlių turinčiais asmenimis, t. y., iš galvos į galvą, esant artimam sąlyčiui: vaikų ugdymo įstaigose, masinių susibūrimų vietose ir pan. Taip pat galimas užsikrėtimas per šukas, plaukų šepečius, keičiantis galvos apdangalais ir juos laikant kartu.

Užsikrėtimo rizika nuo autobuso ar kino kėdės atlošo yra labai mažai tikėtina, kadangi utėlės be šeimininko gali išgyventi ne ilgiau kaip 48 val.

– Ar galima nuo šios bėdos kokiais nors būdais saugotis prevenciškai? Ką patartumėte tėvams?

– Siekdami išvengti pedikuliozės laikykitės pagrindinių profilaktikos rekomendacijų:

• nesidalinkite asmeniniais daiktais (plaukų šukomis, galvos apdangalais ir kt.);
• reikėtų išmokyti šeimos narius atpažinti ankstyvuosius pedikuliozės požymius (utėlių kiaušinėlius ir glindas);
• po kontakto su sergančiu ar galimai sergančiu asmeniu stebėti simptomus ir atsiradus galvos niežuliui bei pastebėjus glindas ir (ar) gyvas utėles, kreiptis į šeimos gydytoją arba vaistininką bei pranešti ugdymo įstaigai apie galimą užsikrėtimą;
• vaikai ugdymo įstaigoje turi turėti atskirą vietą savo striukei ir galvos apdangalams;
• reguliariai plauti drabužius ir patalynę.

– O gal teko girdėti, kad tėvai be reikalo imasi kokių nors perteklinių priemonių?

– Pedikuliozės prevencijai imamasi skirtingų priemonių. Svarbu žinoti, kad kai kurios iš jų gali būti nereikalingos ir neefektyvios. Šampūnai nuo utėlių yra skirti tik gydymui, o ne prevencijai. Jų dažnas naudojimas gali sukelti plaukų ir galvos odos sudirginimą ar alergines reakcijas. Taip pat nėra mokslinių įrodymų, kad kai kurie maisto produktai, tokie kaip actas ar majonezas, gali užkirsti kelią užsikrėtimui pedikulioze. Pasikonsultavus su šeimos gydytoju arba vaistininku galima įsigyti vaistinių prevencinių priemonių, apsaugančių nuo užsikrėtimo pedikulioze.

– Prašau, nupasakokite visą tvarką, ko imtis, jei vaikas užsikrečia?

– Pedikuliozė yra gydoma pedikuliocitais, juos rekomenduoja gydytojas ar vaistininkas. Pedikuliozės gydymui rekomenduojame naudoti tik moksliškai pagrįstus metodus ir priemones. Tam skirtos priemones turi būti naudojamos vadovaujantis nurodymais ant gamintojo pakuotės. Pavartojus medikamentą, plaukus reikia rūpestingai iššukuoti tankiomis šukomis. Esant pedikuliozės atvejui šeimoje reikėtų patikrinti visų šeimos narių plaukus ir radus pedikuliozei būdingų požymių (kiaušinėlių ar utėlių) skubiai imtis visų reikiamų utėlių naikinimo priemonių ir (ar) kreiptis į šeimos gydytoją.

Patalynės užvalkalai, rankšluosčiai, pagalvės (jei skalbiamos), rūbai, galvos apdangalai ir kiti skalbiniai turi būti kruopščiai išplaunami karštesniame nei 60ºC vandenyje ir lyginama lygintuvu iš abiejų audinio pusių. Būtina atkreipti dėmesį į siūles, raukšles. Neskalbiamus daiktus yra rekomenduojama sudėti į plastikinį maišelį ir laikyti 1 savaitę.

Utėlės pagalvėse, čiužiniuose ir pan. yra efektyviai naikinamos kaitinant specialiuose įrenginiuose (dezinfekcijos kamerose). Taip pat būtina kruopščiai išsiurbti minkštus baldus, kilimus ir čiužinius (kilimai turi būti siurbiami kasdien).

Šukas ir kitus plaukų priežiūros reikmenis reikėtų plauti arba mirkyti 4–5 proc. acto tirpale 30 minučių. Taip pat turi būti dezinfekuoti ir žaislai, kitos priemonės bei namų paviršiai.

Siekiant apsisaugoti nuo pakartotinio užsikrėtimo rekomenduojama nesinaudoti kitų žmonių asmeniniais daiktais: plaukų priežiūros reikmenimis, galvos apdangalais, drabužiais ir pan.

– Dėl kokių galimų klaidų galėtumėte perspėti tėvus? Gal gydantis dažnai praleidžiami kokie nors svarbūs žingsniai?

– Praėjus 7–10 dienų po pirmojo gydymo arba kaip yra nurodyta produkto gamintojo rekomendacijose, pedikuliocitus reikėtų panaudoti antrą kartą.

Dažnai yra pamirštama, kad pavartojus medikamentą, plaukuose esančias glindas reikia rūpestingai iššukuoti tankiomis šukomis. Taip pat patalynės užvalkalai, rankšluosčiai, pagalvės (jei skalbiamos), rūbai, galvos apdangalai ir kiti skalbiniai turi būti kruopščiai išplaunami karštesniame nei 60ºC vandenyje ir lyginama lygintuvu iš abiejų audinio pusių.