– Kokia yra jūsų bendra nuomonė apie vakcinas? Ar skiepijatės pats/skiepijate savo vaikus?
– Taip, tiek aš, tiek mano vaikai skiepijamės. Manau, kad nesiskiepyti būtų nusikaltimas. Kuo daugiau skiepų, tuo geriau, nes apsisaugome nuo daugiau ligų. Vienareikšmiškai.
– Ar jums/jūsų šeimos nariams buvo pasireiškęs šalutinis poveikis po vakcinacijos?
– Taip. Man nuo gripo vakcinų būna, kad „iškrentu“ ir 3-4 dienas jaučiuosi taip, lyg būčiau susirgęs laukiniu gripu. Bet čia mano imuniteto problema. Arba persiskiepijus MMR vakcina kiaulytės simptomus jaučiau kelis mėnesius: sutino seilių liaukos ir jas skaudėjo. Bet net ir tokiais atvejais yra geriau pasiskiepyti, nes nežinia, kaip būtų pasibaigę, jeigu būčiau užsikrėtęs laukiniu virusu.
– O galbūt artimoje aplinkoje teko girdėti apie rimtesnius šalutinius poveikius?
– Ne, artimoje aplinkoje neteko girdėti. Tarp mano draugų, su kuriais aš nuolat bendrauju, nei karto nepasitaikė tokių atvejų. Teko tik girdėti tokių istorijų iš kitų žmonių. Tačiau jie neretai perdeda tuos poveikius, tą efektą. Įsivaizduokit, jeigu nuo vakcinos kažką truputį pabėrė toje vietoje, kur buvo suleistas skiepas, tai vadinasi, kad čia yra labai baisu. Arba atsiranda kalbos, visiškai jau nesąmoningos, kad asmenį ištiko anafilaksinis šokas. Tačiau pradedi klausinėti ir išsiaiškini, kad ten jokio anafilaksinio šoko nė pėdsako nebuvo, nes žmogus nesupranta, kas tai yra, tiesiog kažkur kadaise apie tai išgirdo.
– Ar teko artimoje aplinkoje susidurti su skiepų priešininkais?
– Ne, mano aplinkoje nėra bepročių, apsivalau nuo jų. Aš suprantu, jog kartais būna taip, kad žmonės nesupranta, jiems labai trūksta informacijos. Bet tada, jeigu žmogus turi sveiką protą, jis, gaudamas tą informaciją, bando atsirinkti ir labai greitai susigaudo, kad skiepai yra gėris ir išgelbsti žmoniją nuo daugybės ligų. Bet jeigu asmuo, gavęs informaciją, nesusigaudo ir galvoja, kad tie šarlatanai antiskiepininkai sako teisybę, o mokslas sako melą, na, vadinasi, kad jis yra tiesiog kvailas.
– Ar toleruojate, nesant tam rimtų priežasčių, tėvų atsisakymą skiepyti savo vaikus?
– Aš manau, kad jie tiesiog yra potencialūs vaikžudžiai ir viskas. Jie negalvodami sukelia labai didelę riziką. Jie patys sąmoningai to nedaro, nori vaikui gero, bet šitaip jie gali jam sukelti labai rimtą pavojų. Ir tas nesupratimas vargu ar gali būti pateisinamas, kadangi kvailumas, pavyzdžiui, žmogžudystės atveju, nėra pateisinamas.
– Kaip reaguojate į visas su skiepais susijusias baimes?
– Jeigu žmogus šiaip nerimauja, tai yra visiškai suprantama, nes tam yra priežasčių: egzistuoja minimali tikimybė, pavyzdžiui, alerginėms reakcijoms ar tiesiog sunkesniai reakcijai, tai natūralu, kad žmonės gali nerimauti. Bet mes tam ir turime savo sveiką protą, jog galėtumėme įsivertinti, pasverti ir nusistatyti, kuriuo atveju ta rizika yra didesnė.
– Ką galėtumėte patarti tėvams, kurie dėl skleidžiamos dezinformacijos bijo skiepyti savo vaikus?
– Daugiau bendrauti su kompetentingais asmenimis. Yra žmonės, kurie manipuliuoja, pavyzdžiui, pardavinėdami homeopatiją ar kitas nesąmones, kurios iš tiesų neveikia, kurios yra antimokslinės. Iš žmonių kvailumo yra daromi pinigai. Tai yra amoralu. Tokie žmonės tikslingai skleidžia dezinformaciją tam, kad apkvailintų kitus ir užsidirbtų. Ir man tik kyla klausimas, kodėl neprasideda bent jau viena ar kita byla dėl tokių sukčiavimų.
Bet, deja, kartais šarlatanų pasitaiko ir tarp gydytojų. Reikia atsiminti, kad kvailių yra visose srityse.
– Kaip manote, ar piktybiškus dezinformacijos skleidėjus reikėtų bausti?
– Būtų gal ir įmanoma bausti, tik reikėtų įrodyti ryšį tarp skleidžiamos dezinformacijos ir pasekmių (sužalojimo, pakenkimo sveikatai arba mirties). Bet įrodyti tokius atvejus praktiškai neįmanoma. Baudžiamojoje teisėje yra laikomasi nuostatos, kad visgi turi būti įrodyta, kad nusikaltimas buvo, o ne daroma prielaida, kad jis buvo.
– Ar pritartumėte privalomų skiepų įvedimui?
– Aš manau, kad pagal galimybės reikėtų visgi siekti, kad žmonės sąmoningai apsispręstų skiepytis. Aš tam pritarčiau tik su tam tikra išlyga. Yra skirtingos sąvokos: prievartinis skiepijimas, privalomas skiepijimas ir neprivalomas. Neprivalomas reiškia, kad tu gali pasirinkti skiepytis ar ne. Tai neprivalomas, manau, kad būtų tinkamas tokioms ligoms kaip gripas arba erkinis encefalitas.
Privalomas skiepijimas būtų įmanomas ar leistinas tokioms ligoms, kurios sukelia didelę riziką, o tikimybė apsikrėsti yra aukšta. Tai, pavyzdžiui, tymai.
Prievartinis skiepijimas būtų pateisinamas tik tuo atveju, kuomet vyktų reali epidemija, kurios mirštamumas būtų didelis ir kitaip neišeitų išsigelbėti. Jeigu dabar sugrįžtu, pavyzdžiui, raupai, aš be kalbų pritarčiau prievartiniam skiepijimui. Nori nenori, ateini ir skiepijiesi, o jeigu nesiskiepiji, tave sulaiko policija, atveda ir paskiepija. Ta liga atrodo lyg ir išnaikinta, bet esmė tokia, kad po jos išnaikinimo labai greitai pasaulyje buvo nustota skiepyti ir dabar didžioji dalis žmonijos yra neatspari raupams. Dar kai kurie turi tą randelį ant rankos, tarp jų ir aš, bet žmonės, kuriems yra mažiau kaip 40, jau neturi to skiepo. Tai jeigu ta liga sugrįžtų, o šansų yra, nes ji gali išlikti tinkamoje aplinkoje dar šimtus metų, pasaulį ištiktų labai baisus dalykas, nes jos visa eiga yra ilga, pirmais etapais požymiai būna visai ne kaip raupų, o panašūs į gripą ar vėjaraupius, bet bėrimas netipiškas. Vis daugiau epidemiologų pasaulyje kalba, kad reikia grąžinti raupų vakciną, nes pasijutome labai saugiai, bet klausimas, kas atsitiks, kadangi žmonija darosi visiškai nuo jų neapsaugota.
– Kaip manote, ar pakanka informacijos apie vakcinas iš pačių gydytojų?
– Aš manau, kad daugelis gydytojų nemoka papasakoti arba įsivaizduoja, kad žmonės savaime turi žinoti ir kad tai yra natūralu, nes jie dirba gydytojų aplinkoje, visi žino šią informaciją. Bet esmė yra ta, kad švietimas Lietuvoje pakankamai silpnas. Mokyklinė švietimo sistema yra orientuota į formalų iškalimą, o ne į supratimą. Jei vaikai ko nors nesupranta, jiems liepiama iškalti. Galiausiai žmogus baigia mokyklą, universitetą ir paskui įsivaizduoja, kad jis žino, jog skiepai yra išgalvota nesąmonė, nesupranta, kodėl tie skiepai reikalingi, ateina pas gydytoją, kuris nieko nepaaiškina ir tada žmogus galvoja, kad gydytojai turbūt susiję su sąmokslu. Manau, kad kuo daugiau šnekama apie vakcinas, kuo daugiau šviečiami žmonės, kuo daugiau pasakojama apie tuos gamtos reiškinius, tuo daugiau žmonės supranta.
– Kaip manote, kodėl kyla tas pasipriešinimas vakcinoms, nepaisant akivaizdžios naudos?
– Dėl to paties nesupratimo. Yra dar ir sudėtingesnių dalykų. Aš kalbėjau apie tai, kad yra kai kurie, kas prekiauja baimėmis. Dar yra toks dalykas kaip Kremliaus propaganda. Ji visose šalyse stengiasi išnaudoti viską, kas tik įmanoma, kad keltų visuomenės supriešinimą ir nepasitikėjimą savo valstybe, nes Kremlius mato, kad jeigu kyla vidiniai konfliktai, įvairios šalys mažiau priešinasi jo invazijai. Pavyzdžiui, Lietuvoje labai aiškiai matosi, kad antivakserių grupės siejasi su kitomis grupėmis, kurios protestuoja prieš 5G ryšį, taip pat su grupėmis, kur yra sovietmečio „nostalgikai“, su grupėmis, kurios protestuoja prieš NATO ir taip toliau. Šitai yra pastebima visame pasaulyje.
– Ar jums yra tekę girdėti pasakojimų iš senelių apie ligas prieš visuotinį vakcinavimą?
– Daug pasakojimų aš negirdėjau, mano giminė daugiau nukentėjo nuo sovietų, karo ir panašių dalykų. Bet čia yra toks savaiminis žinojimas. Dabar jis iš tiesų yra užmirštas ir būtų verta pasikapstyti po savo genealogiją. Kai sužinai, kad pusė vaikų mirdavo nuo infekcinių ligų, tada kitaip pradedi suprasti ir vertinti dalykus.
Paskutinė didelė epidemija Lietuvoje buvo poliomielito. Bet ji buvo išnaikinta maždaug tarp 1960 -1970 metų. Tuomet buvo labai daug sužalotų, neįgaliųjų, aklųjų. Bet esmė, kad nuo to laiko praėjo labai daug metų, o tie žmonės, kurie persirgo poliomielitu ir buvo sužaloti paprastai išgyvendavo keliasdešimt metų trumpiau. Aš dar iš savo vaikystės atsimenu tą periodą, kai buvo, pavyzdžiui, labai daug aklųjų mokyklų, internatų. Bet, sakykim, jaunesni žmonės nieko neatsimena. Galų gale, prireikė 30 metų, kad neįgalieji pradėtų išeidinėti į gatves, nes sovietmečiu tai buvo gėda. Dabar mes tampame savimi, daromės tikroji visuomenė, kuri sugeba priimti visokius. Ligos žalodavo labai stipriai. Be to, buvo karas. Poliomielitas buvo labai baisus, jį lydėjo luošinimai. Dabar to nėra ir tai yra tiesiog stebuklas.
– Kaip manote, kas farmacijai apsimoka labiau: ar suskiepyti žmones nuo ligų, ar neskiepyti, bet gydyti tas ligas ir jų sukeltas komplikacijas?
– Vaistai apsimokėtų daug labiau negu skiepai. Šimtus ar tūkstančius kartų labiau. Bet ir iš vakcinų juk galima kažką uždirbti. Kita vertus, apie pelną net neverta kalbėti kaip apie blogį. Mes einame į parduotuves, perkame daiktus, maistą, drabužius, vadinasi, kad tas drabužis ar maistas yra blogis? Jis kenksmingas dėl to, kad kažkas uždirba pinigus? Ne, kaip tik dėl to ir uždirba, nes mums tiekia gerą dalyką ir mes nepirktumėme to dalyko, jeigu jis būtų blogas. Dėl vakcinų – taip pat: mes mokame už tai pinigus, dėl to, kad jos dovanoja mums gyvybes.
– Ar skiepysitės nuo COVID-19?
– Taip. Šita liga yra klastingesnė, negu atrodo.
– Kaip manote, ar realu vien tik higienos pagalba suvaldyti ar apsisaugoti nuo vakcinomis valdomų ligų, prasidėjus jų plitimui?
– Priklauso nuo ligos. Sakykim, Lietuvoje šių metų pavasarį labai griežtos ribojimo priemonės iš tiesų sustabdė COVID-19 plitimą. Tad karantinas, apsaugos priemonės tampa efektyvios, kuomet nėra kitų apsisaugojimo priemonių. Aišku, efektyviausios yra vakcinos, nes jos leidžia saugiai persirgti nepavojinga forma ir paskui nesirgti pavojinga ir sunkia ligos forma, net jei visgi susirgsi.