Mane taip augino, taip augs ir mano vaikai
Kalbant apie pačias savybes – dviračio čia niekas neišrado ir jų naujų neprikūrė. Savybės, kurių reikės ateities kartoms yra bendrieji žmonių gebėjimai, tačiau labai svarbu, kuriems įgūdžiams dėmesį skirsime pirmiausia. Rūpestį kelia tai, jog šiuolaikinius vaikus bandome ugdyti pagal tą patį kurpalių, kaip augino mus pačius ar net senelius, nors pasaulis spėjo nubėgti sprintą ir sparčiai pasikeisti.
Laikas iki mokyklos – ypatingai svarbus, nes vaikui tuomet aktyviausiai formuojasi asmenybės bruožai, t.y. jie yra atviriausi aplinkos įtakai. Juk ir patys žinome, kad su metais save keisti yra ypatingai sunku. Tad remdamasi savo tyrimų atradimais bei profesine praktika, dalinuosi, į kokias savybes investuoti daugiausia dėmesio auginant 2-6 m. vaiką.
IQ testus keiskite į dėmesį emociniam intelektui
Ši savybė ateities kartoms ypatingai svarbi ir, mano nuomone, yra vis dar nepakankamai įvertinta. Emocinis intelektas yra susijęs su savęs pažinimu ir priėmimu, jautrumu kitų žmonių signalams bendraujant bei gebėjimu reguliuoti save. Vaikai, kurių emocinio intelekto ugdymui buvo skirtas dėmesys, labiau mėgaujasi mokykla, lengviau supranta instrukcijas bei turi mažiau elgesio problemų.
Vaikai mokosi suprasti ir valdyti emocijas žiūrėdami į savo artimiausią aplinką. Tad ir jų ugdymas darželyje ar namuose turi remtis vaizduotės naratyviniais žaidimais (kuriant istorijas) su žaislais ar vaikais. Vaikams svarbu parodyti, kaip jie susiduria su sunkiomis emocijomis, ir kaip jie (ne)susivaldo. Tam puikiai veikia „Kimochis“ programa, kurios metu vaikai mokomi aiškių bei gerai įsimenamų frazių, padedančių suprasti savo jausmus. Pavyzdžiui, normalu pykti, bet nedera elgtis nemaloniai. Liūdesys ateina, bet ir praeina. Smagu žaisti, kol smagu visiems. Jei tėvai ir patys taip bendraus bei padės vaikui identifikuoti savo emocijas, tai jau bus svarbus žingsnis ugdant emocinį intelektą.
Žaislų kalnai kūrybiškumo nepridės
Kūrybiškumas yra ateities lyderių valiuta. Net 60 proc. pasaulio įtakingiausių verslo vadovų kūrybiškumą įvardija pačiu svarbiausiu lyderio įgūdžiu. Kūrybiškumas leidžia suprasti supančią aplinką naujais būdais, atrasti paslėptas tendencijas, susieti iš pažiūros nesusijusius reiškinius, generuoti naujas idėjas. Tai nėra tik pasaulį iš kojų išverčiančios fantazijos ir menininkų duona kasdieninė.
Svarbu suteikti vaikams erdvės, leisti jiems patiems susigalvoti veiklas ir pasistengti pirmiausia sutramdyti save, o ne vaiko iniciatyvą. Dabar vaikai auga didelėje žaislų, bet ne žaidimo kaip veiklos kultūroje. Žaislų perteklius neskatina vaikų fantazuoti. Žaislas turi aiškią paskirtį – taisykles, tad vaikai pradeda rinkti lego kolekcijas pagal paveiksliuką, bet negalvoja, kokį miestą gali susikurti patys. Arba jiems tinka toks žaislo vardas, koks užrašytas ant pakuotės. Tai jau signalas, kad vaiko kūrybiškumas nyksta.
Kritiškai mąstyti išmoks tik spręsdami problemas patys
Tai būtina, bet daug pastangų reikalaujanti savybė. Vaikams yra būtini išgyvenimai. Jau 2-4 m. amžiaus mažylis gali mokytis problemų sprendimo. Dabar net 70 proc. darbdavių JAV pripažįsta, jog pasigenda šio įgūdžio priimant jaunus darbuotojus. Didžiausia klaida, kurią padaro suaugusieji – išsprendžia problemas už vaikus. Vaikai bus kritiškai mąstantys tik tuomet, kai nustosime jiems sakę, ką jie turi galvoti.
Kritiškai mąstantis asmuo yra apgalvojantis įvairias dilemas, eksperimentuojantis įvairiais metodais, atpažįstantis skirtingas kategorijas ir kriterijus. Tai, kad vaikas vis laukia tėvų patvirtinimo ir nedrįsta padaryti sprendimo kelia nerimą. Tai jau signalas, jog jis labai ribotai mato veiklos perspektyvas. Pavyzdžiui, aš pati dirbdama su vaikais taikau naratyvinius žaidimus, kurių metu pagrindas vyksta vaikams drauge išgyvenant konkrečią istoriją, kurioje jie patys ieško sprendimų, fantazuoja, o suaugęs tampa tik stebėjojas ir įsiterpia tik esant poreikiui suvaldyti vaikų emocijas. Taip jiems nėra prikišinėjami „šablonai“, kas yra geras ar negeras kelias, jie jį atranda patys.
Sudarykite sąlygas vaikams veikti kartu
Garsus edukologas Kenas Robinsonas teigia, jog bendradarbiavimas yra esminis darbo principas XXI a. Bendradarbiavimas yra aktyvaus gyvo mokymosi rezultatas. Šis gebėjimas gali būti lavinamas tik būnant su kitais žmonėmis. Grupėse pasiekiamas ne tik aukštesnis mąstymo lygis, bet ir ilgesnis informacijos išlaikymas.
Norint puoselėti šią savybę reikia skatinti vaikus burtis į mišrias grupes, užtikrinti, jog jie visi turėtų juos vienijančią veiklą ir nebūtų atstumtųjų. Vaikai mėgsta burtis į grupes kastų principu: čia mes, o čia mažesnieji ir pan. Taip kurstoma ne tik patyčių kultūra, bet ir neišmokstama priimti kitoniškumo. Ateities ugdymo sistema turėtų remtis tokia bendradarbiavimo forma, jog kastos nebūtų formuojamos. Net jei jūsų vaikas nelanko(ys) darželio, apgalvokite galimybes, kur jis galėtų žaisti su kitais vaikais – tam puikiai tinka žaidimų aikštelės.
Mokykite bendrauti, jog vaikas nesijaustų atstumtas
Komunikabilumas – tai gebėjimas efektyviai bendrauti. Tyrimai atskleidė, kad vaikai, kurie netinkamai interpretuoja bendravimo žinutes, jaučiasi atstumti ir sumišę, o ilgalaikėje perspektyvoje neužtikrinama jų emocinė gerovė.
Jei vaikui jau 4-5 m., bet jis visai nenori megzti kontakto su vaikais ar net nežino kaip tai daryti (nesisveikina, nekviečia prisijungti žaisti ir pan.), tai jau signalas kad šiai savybei reikia pastiprinimo. Patys galite irgi padėti vaikui, jei vykstate į jam nepažįstamą aplinką. Pavyzdžiui, vykdami į svečius pasiimkite kelis žaislus iš namų, kurie padės vaikui nurimti, susikaupti mėgstamai veiklai, bei pritrauks kitus žaidėjus – tam ypač tinka konstruktoriai.
Atkaklumo neišugdysite vaiką saugodami nuo klaidų
Atkaklumas nėra įgimtas talentas, jį reikia iš(si)ugdyti, tačiau jaunoji karta nėra atkakli, nes visą laiką juos saugome nuo pavojų ir klaidų.
Zefyro testas – kai vaikas išlaukia nustatytą laiką jo nesuvalgęs ir gauna antrą – klasika tapęs pavyzdys, kokia svarbi vaikui savireguliacija ir atkaklumas. Jei jis turi išvystytą šią savybę, jis moka užimti save ar nukreipti mintis, kad atliktų užduotį.
Bėda kyla tada, kada tėvai ar pedagogai pernelyg vaiką saugo ir neleidžia jam bandyti. Įlipti į medį reikalauja pastangų. Dabar vaikai beveik to ir nebedaro, nes nesaugu ir neleidžiama. Net namie dažnam neleidžiama bandyti laipioti laiptais, lipti ant kitų paviršių ir pan., nors tai jų būdas mokytis įveikti savo susigalvotas užduotis. Galbūt vaikas savo galvoje kuria istoriją, tad vietoj draudimo verčiau bent kartą įsitraukite į bendrą naratyvinį žaidimą, kur tęsite istoriją kartu.
Kada sunerimti?
Kiekvienas vaikas yra unikalus – vienas labiau ekstravertas, kitas intravertas, tad natūralu, jog net ir puoselėjamos savybės konkrečiam vaikui turės skirtingą poveikį. Tačiau tėvų ir ankstyvojo ugdymo sistemos užduotis turi išlikti pakloti tinkamą pagrindą įvardytoms savybėms augti kartu su vaiku.
Jei vaikui jau 5-6 m., tačiau jis vis dar reikalauja ypatingai daug dėmesio ir visai nesusigalvoja veiklos pats sau, jau reikėtų sunerimti. Kitas svarbus momentas – perdėtas drovumas, kai tokio amžiaus vaikas net ir po geros valandos niekaip neapsipranta naujoje aplinkoje, nenori bendrauti, neinicijuoja žaidimo su kitais vaikais.
Vieno recepto, kuris tiktų visiems vaikams tikrai nėra ir tai jokiais būdais nereiškia, kad su jūsų vaiku kažkas blogai. Tai tik klausimas, kiek jam bus lengva ar sudėtinga ateityje. Tad jei norite, jog vaikai savo ateitį pasitiktų laimingi, drąsūs, žingeidūs ir atviri pasauliui – skirkite dėmesio ateities savybėms, apie kurias kalba ne tik mokslininkai ar pedagogai, bet ir darbdaviai.