„Dirbu Vaikystės Sodo tarptautinėje klasėje“ – taip prisistatau žmonėms, pasiteiravusiems apie mano darbą. „Taip, visą dieną su vaikais bendrauju anglų kalba“ – toks neretai būna mano antrasis sakinys, po kurio susilaukiu daug klausimų apie vaikus, besimokančius mano klasėje. Daugelis nustemba sužinoję, kad dauguma mano „mažųjų moksleivių” – lietuviai, nemokantys anglų kalbos. Tuomet tenka išgirsti daugybę dvejonių ir nuogąstavimų apie tai, kaip maži vaikai yra „išmetami” iš komforto zonos ir verčiami susidurti su daugybe iššūkių ir nesusipratimų. O kaip jūs? Ar leistumėte savo trimetį vaiką į klasę, kurioje jis nieko nesupras? Tiesa, tik iš pradžių.
Mano patirtis rodo, kad vaiko patekimas į aplinką, kurioje šnekama kita kalba, nėra didžiulė bėda, netgi atvirkščiai: antri-treti vaikystės metai yra idealiausias laikas mokytis naujos kalbos. Tokio amžiaus vaikai yra imlūs, jie lengvai ir taisyklingai atkartoja žodžius, kurių prasmės pradžioje gali ir nesuprasti. Dirbdama „Vaikystės Sode” tapau liudininke vaikų, kurie atėjo į mano klasę mokėdami tik keletą angliškų žodelių, o dabar, praėjus metams, supranta beveik viską, ką sakau ir patys noriai taria angliškai žodžių junginius, trumpus sakinius. Tiesa, kiekvieno vaiko progresas yra skirtingas. Vieniems reikia mėnesių, o gal metų laiko, kad išdrįstų pasakyti anglišką žodį garsiai, kitiems – poros dienų. Viskas priklauso nuo amžiaus ir asmeninių vaiko savybių. Mano klasėje yra vaikų, kurie dievina anglų kalbą. Kiekvieną dieną jie prašo manęs išmokyti naujų žodžių, bando kalbėti ilgesniais sakiniais. Nenuostabu, kad retkarčiais į tarptautinę klasę atklydę svečiai lietuvius palaiko užsieniečiais – jie juk kalba tik angliškai!
Turėjau smagų įvykį su viena savo mokine, anglų kalbos fane. Vasaros metu su visais anglų klasės vaikais keliavome į Palangą (su nakvyne). Pirmoji diena buvo pilna nuotykių, tad vakare vaikučiai gana lengvai užmigo ir be savo tėvelių. Mes su asistente džiūgavome, gavusios galimybę pailsėti. Deja, miegu ilgai džiaugtis neteko – antrą valandą nakties viena mergaitė pabudo. „Teacher Romana, where are you? I cannot find my pillow. Please, help me” – savo nerimą išsakė mergaitė. Užtrukau ieškodama pagalvės, buvau ištiktą lengvo šoko – vaikas net naktį su manim bendravo angliškai!
Na o aš, sulaukusi pirmųjų angliškų žodžių iš vaikų, jaučiuosi kaip mama mažylio, prabilusio pirmą kartą. Neretai tie pirmieji žodžiai būna skirti ne man, o žaislui ar pagalvei. Visgi, mano auselės viską girdi. Tokiais atvejais mano širdis apsąla. Suprantu dar sykį, ką ir kodėl darau. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi šnekėdama laisvai angliškai su vaiku – didžiuojuosi ir noriu visus skatinti nebijoti iššūkių. Juk šitame amžiuje mūsų vaikai jų turės įveikti begalę.