– Šiandien vaikų gimtadieniai kartais prilygsta net ir kuklioms vestuvėms. Jūsų manymu, kokio amžiaus vaikams jau galima pradėti galvoti apie šventes ne namuose, su personažais?
– Vaikai savo pasaulį supranta per mus: iš to, ką jiems sakome, kaip jiems tai sakome, ką akcentuojame, kuo džiaugiamės ir kuo ne. Todėl nėra vienos taisyklės, kokie turėtų būti gimtadieniai, ar juose turėtų dalyvauti tik šeima, ar ir draugai, kiek žmonių turėtų būti ir panašiai. Kiekviena šeima turi visas galimybes ir teisę rinktis tai, kas jiems artimiausia. Kol vaikai yra mažiukai – vienerių, dvejų metų, jiems svarbiausia būti sotiems, kad nebūtų per karšta ar per šalta ir kad šalia būtų artimiausi žmonės – mama ir tėtis. Todėl ir gimtadienis gali būti labai paprastas. Bet dažnai būna taip, kad pirmasis gimtadienis daug svarbesnis yra mamai ir tėčiui, nei pačiam jubiliatui. Puikiai matome viešojoje erdvėje, kad tėvams dažnai kuklios šventės neužtenka, tada prasideda grandiozinės šventės su dizaineriais ir kalnu dovanų. Reikia suprasti, kad tai yra šou tėvams.
– Nuo 3-4 metų gimtadienis svarbus tampa jau ir vaikui, todėl tėvai visaip kaip verčiasi per galvą, norėdami įtikti ne tik jam, bet ir pranokti jo draugų gimtadienius. Ką daryti, kad šventė netaptų savotiškomis varžytuvėmis, kas originalesnis, kas turtingesnis ir pan.?
– Savo šeimoje, kol vaikai buvo ikimokyklinukai ir pradinukai, švęsdavome gimtadienius namuose su šeima. Gimtadienio dieną ir dabar laukiame visų artimųjų, nedarome jokio festivalio ar fiestos. Kartu pavakarieniaujame, pabūname tiek, kiek visi nori. O tas lenktyniavimas tėra mūsų vidinis noras ar nusiteikimas. Mano manymu, neturėtume jaustis spaudžiami kažką daryti. Turime suprasti, kad vaikui svarbiausia jaustis mylimu. O jei jis mato, kad mes labai sureikšminame dovanas, taip darys ir jis. Kartais tiesiog vakarienė su visa šeima ir smulkmena, kurios vaikas jau ilgai norėjo ar įspūdžio padovanojimas yra daug. Gal vaikas labai norėjo nueiti į parkus, kur laipiojama per medžius, štai per gimtadienį visa šeima nueina, o paskui nuvažiuoja deserto. Vaikui tai bus puikiausia pramoga. Nereikia pasiduoti toms žiurkių lenktynėms, kur nežinia kodėl, bet aš turiu suorganizuoti didelę šventę. Po tokių gimtadienių tėvai būna pavargę, pikti, apšaukia tuos vaikus. Visi suprantame, kad norisi ypatingų švenčių, bet nebūtina verstis per galvą ir išlaidauti pranokstant savo galimybes, kad šventė būtų įsimintina. Šiandien man daugiau norisi akcentuoti, kad svarbiausia žmonių tarpusavio ryšys ir jausmas, kad tu rūpi kitiems.
Pavyzdžiui, mūsų sūnus per vieną gimtadienį sakė – noriu gauti tiek saldainių, kad nesuvalgyčiau. Visų prašėme, kad atneštų guminukų. Jų vertė buvo gal kokių 25 eurai. Sūnus juos susidėjo, pažiūrėjo į tą kalną ir pasakė: „Bet tai koks geras gimtadienis“. Mes galėjome sakyti, kas čia per kvailystė, kodėl čia tų guminukų užsimanei, norėk ko nors rimčiau, bet kartais pasiduokime tai tėkmei ir nudžiuginkime vaiką. Be abejo, manęs paskui klausė: „Austėja, o tu nebijojai, kad jis persivalgys tų saldainių“. Na blogiausia, kas jam atsitiks, bloga pasidarys. Bet jis visą gyvenimą prisimins, kad per vieną gimtadienį jis suvalgė tiek guminukų, kad net bloga pasidarė. Tai tikrai nėra pasaulio pabaiga.
– Kalbant apie dovanas, kiek tėvai turėtų atsižvelgti į vaikų pageidavimus? Juk ne visada juos gali įgyvendinti.
– Visada tėvams rekomenduoju vadovautis sveiku protu ir galimybėmis. Nes paprašyti visų, kad atsineštų guminukų ir suprasti, kad baisiausia, kas gali nutikti, tai pasidarys bloga, nėra sunku. Bet gali būti tie norai ir nerealūs arba gerokai pranokstantys finansines galimybes. Apie tai reikia kalbėtis su vaiku, kad net jei ir mes, ir seneliai bandytume prisidėti, vis tiek ši dovana mums būtų per brangi. Gal tada reikia visų prašyti, kad atneštų pinigėlių ir pradėti taupyti.
Lygiai taip pat galima diskutuoti apie vaišes. Pavyzdžiui, jūsų vaikas labai mėgsta šokoladą, o darželyje yra vaikų alergiškų šokoladui. Mes gyvename bendruomenėje, mokykloje mokomės atsižvelgti į kiekvieno vaiko poreikius, supratimo, kad pasaulis sukasi ne tik aplink mane, nors ir yra mano gimtadienis. Bet būtent gimtadienis yra puiki proga tokias vertybes užtvirtinti ir išmokyti vaikus laikytis taisyklių. Man labai smagu, kad Lietuvoje populiarėja tradicijos per gimtadienį važiuoti į šuniukų prieglaudą arba išaugtus rūbelius, atsibodusius žaislus paaukoti. Nemanau, kad reikia ištaškyti šventei vos ne 2 tūkstančius eurų su dizaineriais ir plastikiniais puodeliais.
– Jūsų manymu, ar teisingai elgiasi svečiai, atėję į vieno vaiko gimtadienį, bet dovaną atnešę ir jo sesei ar broliui?
– Visiems dovanų tikrai nereikia, bet kokį ledinuką, ypač jei brolis ar sesė yra ikimokyklinukai, galima atnešti. 6-7 metų vaikai jau turėtų suprasti ir gebėti pasidžiaugti ir brolio, ir sesers gimtadieniu. Tai nereiškia, kad jie skraidys ant sparnų, jiems gali šiek tiek sukilti pavydas, bet tai yra normalu ir mes mokomės, kad emocijų spektras yra labai platus – kartais džiaugiamės, kartais pavydime. Reikia išmokti naviguoti tame emocijų pasaulyje.
– Daugelio tėvų galvos skausmas – kaip neįskaudinti kitų klasės vaikų, kurių vaikas nenori pasikviesti...
– Jei vaikas nori kviesti visą klasę ir gali tą padaryti, tegu daro. Jei ne, tą reikia padaryti subtiliai. Pirmokas jau gali ateiti ir paduoti kvietimą kiekvienam asmeniškai, neafišuojant to prieš visą klasę. Normalu, kad norisi pasikviesti tik pačius geriausius draugus. Kartais mes per daug bandome visiems įtikti, nieko neįskaudinti ir tada šventė tampa nebe to vaiko gimtadienis, o šventė dėl kitų, besirūpinant, kad nieko neįskaudinčiau.
– O kalbant apie dar vyresnius jubiliatus – 16-17 metų. Ar leisti patiems organizuotis?
– Kol mūsų vaikai buvo maži, jiems organizuodavome teminius gimtadienius. Tarkime, labai patikdavo piratai, organizuodavau lobio paieškas ir panašiai. Stengdavausi ir pagaminti kažką su tuo susijusio. Vaikams augant supranti, kad ir pačiam idėjų trūksta, ir sveikatos, kai keturi vaikai. Tada pradėdavome kažką kviestis. Bet kai vaikams sukanka 11-12 metų, jų norai tampa labai konkretūs: jie nori į laipiojimo parką, į batutų parką, arba paprasčiausiai kaip mūsų dukra pasakė, kad nori su draugėmis nueiti į kiną. Po to davėme daugiau pinigėlių, kad pasikviestų drauges į kavinę. Tad čia jau reikia žiūrėti į kiekvieno vaiko pageidavimus.