Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje užregistruoti 5 897 ukrainiečiai iki 18 metų. Mokyklose užsiregistravo 1129 mokinių. Tačiau skaičiai nuolat keičiasi.
Nuo karo pabėgę vaikai mokysis tose savivaldybėse, kur jie įsikurs. Ministerijos atstovų teigimu, kol kas sunku vertinti, kur bus daugiausia atvykstančiųjų.
Vaikai ar jų tėvai, globėjai patys sprendžia, kokią mokyklą lankyti – rusų ar lietuvių mokomąja kalba, jei gyvenamojoje vietoje toks pasirinkimas yra. Atkreiptinas dėmesys, kad mokyklos rusų mokomąja kalba veikia tik didžiuosiuose miestuose ir kai kuriuose rajonuose.
Ministerijos atstovai pažymi, kad atskirų mokymo programų ukrainiečių vaikams Lietuvoje nerengiama. Mokyklos laisvos spręsti, kaip organizuoti vaikų ugdymą. Anot jų, mokytojai kartu su švietimo pagalbos specialistais gali įvertinti, koks ugdymo kelias bus geriausias atvykusiam vaikui: ar jam geriau mokytis vienoje klasėje su bendraamžiais, ar atskirai tik lietuvių kalbos, ir kiek turėtų trukti adaptacijos laikotarpis.
Todėl jau dabar mokyklos priima labai individualius sprendimus. Kai kur ukrainiečių vaikai iš karto ateina į bendraamžių klases, su mokytojais ir kitais mokiniais bendrauja rusų, anglų kalbomis. Kai kurios mokyklos priėmė ir iš Ukrainos atvykusius mokytojus dirbti padėjėjais ir taip palengvina vaikų iš Ukrainos adaptaciją. Kol kas mokyklose jie įsidarbina mokytojo padėjėjais, bet ieškoma galimybių priimti dirbti ir mokytojais.
Vis dėlto mokyklas pasiekė tam tikri atvykėlių mokymo planai. Šiuo metu svarstoma galimybė pusmetį ukrainiečių vaikus mokyti lietuvių kalbos ir istorijos, o vėliau – paskirstyti į lietuviškas klases. Nuo karo pabėgusius vaikus priėmusios mokyklos supranta, kad tikslai gražūs – siekiama gilesnės pažinties su juos priėmusios šalies istorija, kultūra, glaudesnės integracijos su visuomene ir mokyklos bendruomene. Tačiau mokyklų atstovai mano, kad vaikams iš Ukrainos neužtenka vien tik pabūti tarp lietuvių vaikų, jie turi tęsti mokslus, negali iškristi iš šio proceso.
„Erudito“ licėjaus įkūrėjas ir direktorius doc. dr. Nerijus Pačėsa abejoja, ar tai tikrai pati tinkamiausia strategija Ukrainos mokinių atžvilgiu. „Lietuva jiems – tik laikinas saugus prieglobstis. Pasibaigus karui, jie visi su šeimomis nori grįžti į tėvynę. Be to, sunku tikėtis, kad po pusmečio lietuvių kalbos pamokų jie galės tokiu pačiu lygiu tęsti mokymąsi. Nemokant kalbos, tai bus tiesiog buvimas klasėje, o ne mokymasis. Jau dabar kalbama, kad daugelis turės grįžti į metais ar net dviem žemesnes klases. Ar turime teisę iš šių vaikų atimti papildomus metus vien dėl kalbos nemokėjimo? Dar prasčiau atrodo siūlymas ukrainiečių vaikams mokytis jų šalies agresoriaus – rusų – kalba“, – įsitikinęs N. Pačėsa.
Tuo metu ministerijos atstovai atkreipia dėmesį, kad net ir mokyklose tautinių mažumų kalbomis mokoma lietuvių kalbos, dalies dalykų mokoma lietuviškai. O lietuvių kalbos vaikams, atvykusiems iš Ukrainos, reikės, ypač jei jie liks Lietuvoje ilgesniam laikui.
Kalbos barjeras apskritai nėra svarbiausias, tikina ministerijos atstovai. Svarbiausia yra geranoriškumas, o to Lietuvos mokyklose tikrai nestokojama. Patys mokytojai priima ukrainiečius į savo namus. Dalis mokytojų susikalba rusų kalba, ją moka ir kai kurie mokiniai, taip pat bendraujama ir anglų kalba.
Atvyko taip, kaip stovi
Ministerijos programai nepritaria ir Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos
direktorius Rimantas Remeika. Jo teigimu, turimas senas algoritmas, kaip integruoti užsieniečių vaikus, atvykusius į Lietuvą, šiuo metu visiškai netinka. Pagal šį algoritmą vaikams pusę metų reiktų mokytis lietuvių kalbos, sukurti jiems adaptuotas programas, išlyginamąsias klases. Tačiau dabar yra nauja situacija – atvyko karo vaikai ir su jais reikia dirbti kitaip, sakė R. Remeika. Jo vadovaujama mokykla buvo viena pirmųjų, pradėjusių organizuoti ugdymą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Nuo praėjusios savaitės šioje mokykloje mokosi jau 17 mokinių.
„Aš griežtai nesutinku su ministerijos pozicija, kad vaikus reikia integruoti per lietuvių kalbą ir lietuvių istoriją, ir aš taip nedarysiu. Mes su pedagogais manome, kad vaikai iš Ukrainos turi išlaikyti savo identitetą, todėl pirmiausia jie turi mokytis ukrainiečių kalbos, – sakė R. Remeika. – Jei karas užsitęs ir reikės šiuos vaikus integruoti į Lietuvos kultūrą, integruosime – bus papildomi užsiėmimai, vasaros stovyklos ir t.t., o dabar, kad jie jaustų kuo mažiau streso, reikia priartinti tą tėvynės atmosferą čia, Lietuvoje. Ir Ukrainos kalba, istorija yra svarbiausi dalykai, kuriuos jiems dabar reikia matyti ir girdėti.“
Palyginę lietuvių ir ukrainiečių skirtingų dalykų lygius, pedagogai pamatė, kad visi vaikai pagal klases mokėsi labai panašiai, tad nutarė, kad jie puikiausiai galės mokytis kartu, o prireikus pagalbos, mokytojai ar klasės draugai galės vaikui paaiškinti, ko jis nesuprato. „Susodinome naujokus su vaikais, kurie moka anglų ir rusų kalbas. Be to, mes leidžiame naudotis „Google“ vertėju – tokiu būdu vaikai mokosi ir specializuotų dalykų. Tuo metu per lietuvių kalbos pamokas vaikai daugiau užsiiminėja savo reikalais, klausosi lietuvių kalbos skambesio, parašo vieną kitą žodį lotyniškomis raidėmis, bet mes to neakcentuojame“, – pasakojo jis.
Mokyklos direktorius įsitikinęs, kad lietuvių kalbos besimokydami įvairių dalykų ukrainiečiai vaikai ir taip išmoks, o mokytis gimtosios kalbos tikrai reikia – tik taip jie nepraras ryšio su savo tėvyne. Šiuo metu mokykloje jau dirba viena ukrainietė mokytoja, nuo karo pabėgusiems vaikams ji teikia psichologinę pagalbą. Taip pat tariamasi su viena menininke, kuri galėtų mokyti dailės. Per savaitę žadama surasti ir ukrainiečių kalbos mokytoją. Norima, kad tokia mokytoja galėtų pradinukus paimti iš klasių ir juos ukrainiečių kalbos mokytų tiesiogiai, o vyresniuosius ugdytų nuotoliu – kai likusiems vyks lietuvių kalbos pamokos, prie gimtosios kalbos pamokos jie galėtų prisijungti planšetėmis.
Paklaustas, ar nemano, kad lengviau nuo karo pabėgusiems vaikams būtų rusakalbėse mokyklose, R. Remeika atsakė, kad to nenori patys ukrainiečiai: „Paklausiau pas mus atėjusių tėvų, kodėl nenori geriau eiti į rusų mokyklas, – atsakė, kad verčiau jau jų vaikai nieko nesupras lietuviškai dėstomose pamokose, bet nenori, kad jie eitų į rusų mokyklas. Jie taip nusiteikę.“
Vaikai, kurie papuolė į šią Vilniaus mokyklą, kaip pasakojo jos direktorius, išvažiavo taip, kaip stovi, prigriebę tik tai, kas pasitaikė po ranka. „Kai kurie neturi net pilnų dokumentų paketų, ką jau kalbėti apie išsilavinimo pažymėjimus, vertinimus ar pan. Mes į tai net nekreipiame dėmesio – paklausiam, kurioje klasėje mokosi, ir pradedame su jais dirbti. Jei bus kokių nors problemų, išsilyginsime. Mes šių vaikų netestuojame, nekontroliuojame jų mokymosi, pradedame nuo to, ką jie labiausiai mėgsta, kas jiems sekasi lengviausiai, juk dabar jiems ir taip nelengva, – kalbėjo R. Remeika. – Kodėl tėvai taip greit pas mus atvedė vaikus? Sako – mes keturias–penkias dienas keliavome apšaudomi iš Ukrainos, mūsų vaikas negali sėdėti namuose, jam reikia kažkokios veiklos. Todėl mes stengiamės juos kuo greičiau priimti, kad vaikai turėtų kažkokį užsiėmimą, užsimirštų ir bendrautų su savo bendraamžiais.“
R. Remeika pasidžiaugė, kad mokyklos bendruomenė aktyviai ir geranoriškai palaiko karo pabėgėlius – nemažai šeimų priglaudė ukrainiečius savo namuose, o atmosfera mokykloje atvykėlių atžvilgiu irgi pavyzdinė.
Sklandesnės pamokos – rusų kalba
Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos direktorė Jelena Žurovska tikina, kad tai, jog atvykę ukrainiečių vaikai nenoriai eina į rusų mokyklas, tėra mitas. „Žinoma, man sunku komentuoti, nes aš nesusidūriau su tais pabėgėliais, kurie nenorėtų eiti į rusiškas mokyklas, turiu informacijos tik iš tų, su kuriais teko bendrauti, o jie nori eiti ir tęsti mokslus rusiškose mokyklose“, – sakė ji.
Šiuo metu šioje mokykloje mokosi ukrainiečių vaikai nuo 7 iki 18 metų. Direktorė priskaičiuoja 15 naujų mokinių, bet laukia ir daugiau vaikų – skambučiai dėl priėmimo netyla.
J. Žurovska įsitikinusi, kad ukrainiečiams rusų mokyklose mokytis lengviau. „Manyčiau, kad jiems čia tikrai lengviau, juk vis vien tai artimos kalbos, be to, dauguma, patekusių į mūsų mokyklą, yra rusakalbiai, atvykę iš Rytų Ukrainos pusės. Taigi sklandžiau pamokos turėtų vykti jau vien dėl kalbos“, – komentavo ji.
Direktorė patikino, kad dar neteko susidurti su vaikų tarpusavio nepriėmimu, patyčiomis. „Mokykloje turime dirbančių psichologų, bet kol kas poreikio jų pagalbai nebuvo. Bendraudama su mokiniais ir klausdama, kaip jiems sekasi ir po kelių dienų, ir jau po poros savaičių jokių nuogąstavimų neišgirdau. Negirdėjau, kad jiems čia būtų kaip nors nejauku. Žinoma, tas adaptacinis laikotarpis turi užtrukti, bet pabrėžiu, kad vyrauja geranoriška atmosfera, todėl manyčiau, kad tai bus puiki prielaida kuo greičiau įveikti sunkumus ir psichologinę įtampą.
Mūsų mokykloje patyčios labai minimizuotos ir bet kokio pasipriešinimo ar išpuolių mūsų mokinių atžvilgiu ar atvirkščiai kol kas nebuvo. Jei bus, reaguosime greitai ir jautriai. Jei kartais ir pasitaikytų bent vienas neigiamas reiškinys, tai bendrausime ir su tėvais, ir su vaikais. Juk tėvų kultūra yra ir vaikų kultūra, o mūsų pareiga yra auklėti vaikus“, – kalbėjo J. Žurovska.
Siūlo alternatyvą
Privačios mokyklos direktorius N. Pačėsa siūlo galimą alternatyvą – Vyriausybės lygiu imtis iniciatyvos kurti ukrainietišką mokyklą. „Jau dabar matome, kad vaikų srautai auga ir ilgainiui susidursime ne su pavieniais atvejais, o su poreikiu sukurti ir valdyti visą tokių vaikų mokymosi procesą. Integruoti ukrainietiškos mokyklos mokinius bus galima per socialinius projektus, neformalų ugdymą, istorijos ir pilietiškumo pamokas. Jei tik yra galimybių ir laisvų patalpų, tokios ukrainietiškos klasės jau ir dabar galėtų atsirasti mūsų mokyklose. Tai būtų geriausias variantas, nes užtikrintų ne tik mokymosi tęstinumą, bet ir glaudžią integraciją su kitais vaikais.
Manau, kad mažesnė blogybė būtų turėti ir mišrią ukrainiečių klasę, t.y., klasę, kurioje mokosi skirtingo amžiaus vaikai, nei juos paskirstyti po lietuviškas klases pavieniui, taip padidindami jiems iššūkį ne tik mokytis, bet ir integruotis“, – įsitikinęs N. Pačėsa.
Anot jo, sunkumų neturėtų kilti ir su mokytojais, kurie galėtų tęsti vaikų mokymą ukrainiečių kalba. Paskelbusi, kad ieško ukrainiečių mokytojų, vos per kelias dienas N. Pačėsos vadovaujama mokykla sulaukė dešimties kandidatų, nes tarp į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių yra ir nemažai pedagogų.
Šioje mokykloje dabar mokosi trys ukrainiečių vaikai, visi jie mokosi klasėse, kur pamokos vyksta anglų kalba. Licėjaus direktorius skaičiuoja, kad mokykla galėtų priimti apie dvidešimt mokinių. Be to, svarsto turėti atskirą ikimokyklinio amžiaus ukrainiečių vaikų klasę. Ši klasė buvo numatyta plėtrai, o dabar būtų atiduota ukrainiečių vaikams.
„Nors daug kam gali kilti abejonių dėl anglų kalbos mokėjimo lygio, matome, kad vaikams tai nėra problema – daugelis jų, net ir patys mažiausi, yra susidūrę su internetiniu turiniu, socialiniais tinklais, kur anglų kalba yra įprasta. Be to, jiems yra skirtas mokytojo padėjėjas, kuris padeda iškilus sunkumams, o su tėvais gali bendrauti rusų kalba. Turime sutikti, kad galimybės sustiprinti anglų kalbos žinias šiems vaikams yra vertingesnė ir labiau pravers gyvenime, nei puikus lietuvių kalbos mokėjimas“, – kalbėjo N. Pačėsa.