Nuotykis stiprina tėvų ir vaikų santykius
„Tą rytą, kai dukra Upė prašė eiti į žygį, pusė manęs norėjo likti, o kita pusė sakė: taigi vaikas kelia idėją, jis motyvuotas, nori naujo potyrio. Privalau prisijungti prie nuotykio! – sako Ž. Karpis. – Išėjome tyrinėti miško gyventojų pėdų, klausėmės gamtos garsų, kol prašvito. Kitą kartą į lauką išviliojo sūnus Rytas. Ėjome prie vandens, ir prasidėjo eksperimentai: stebėjome, kaip mestas akmenukas slysta ledu, kaip juo čiuožia ledo šukės – permatomas ledas tada skleidžia garsus, panašius į muziką. Aiškinomės fizikos dėsnius. Kiek visko nuveikėme! O būtų buvusi eilinė diena“.
Tokią vaikų meilę gamtai Karpių šeima, prisimenanti savo pačių vaikystę miškuose, laukuose, su laipiojimais į medžius, laužų kūrimu ir braidymu po balas ugdė nuo mažumės, rašoma pranešime spaudai. Ž. Karpis neslepia, kad vaikams, įpratusiems žaisti su lego ir planšetėmis, išeiti į lauką ir rasti ką ten veikti iš pradžių gali būti tikras iššūkis. Ir ne tik vaikams: tėvai kartais sutrikę dairosi į drėgną smėlį, vynioja vaikus kuo giliau į šalikus, ir nusprendžia verčiau ilgesnį pasibuvimą lauke atidėti pavasariui. „Kokybiška veikla lauke reikia domėtis, rinkti žinias, – įsitikinęs Ž. Karpis. – Išėjimas į lauką su vaikais įvairiomis oro sąlygomis, naktį ar dieną, yra jų ruošimas tikram gyvenimui. Toks tėvų ir vaikų nuotykis suartina emociškai, ypatingai stiprina santykius“.
Vaikystėje turėjęs galimybę tyrinėti Dzūkijos miškus, Vilniuje pirmąjį lauko ugdymu besiremiantį „Lauko darželį“ ir pradinę „Lauko mokyklą“ įkūręs vyras planavo keltis su visa šeima į kaimą. Tačiau pamažu, domėdamasis ugdymo lauke teorija ir praktika, lankydamas užsienio lauko darželius, leisdamas vaikams kuo daugiau būti lauke, jis pamatė, kad tai nėra būtina. Tereikia pasidairyti plačiau, ir tradicinius pasivaikščiojimus, žygius dviračiais geru oru papildyti naujomis veiklomis ir vis ilgesniu buvimu lauke įvairiausiu oru.
„Vaikus lengva pradžiuginti. Galima pradėti nuo paprastų dalykų – tiesiog pažaisti gaudynių, – šypsosi Ž. Karpis. – Skatinu vaikus susigalvoti, ką veikti: jeigu važiuojame dviračiais, jie patys susidėlioja maršrutą, pasirenka sudėtingumą. Jeigu išeiname į mišką, stengiamės pažinti įvairias stichijas, eksperimentuoti mokydamiesi fizikos dėsnius, o eksperimentus susieti su technologijomis“.
Prieš filmukus – pabūti lauke
Išsiugdyti įprotį leisti daugiau laiko lauke, pasak tris vaikus auginančios Karpių šeimos, reikia šiek tiek kantrybės keičiant kasdienį gyvenimą. Jie turi susitarimą: prieš žiūrėdami filmukus, vaikai turi pabūti lauke. Pradžioje į tokį prašymą jie žiūrėjo ne itin džiaugsmingai, o dabar kartais išbėgę užsimiršta žaisdami.
„Būna, dešimt ratų aplink namą apeina, eidami sugalvoja, ką veikti. Mūsų vaikai užaugo lankydami „Lauko darželį“ ir „Lauko mokyklą“, jie įprato žaisti lauke. Tėvams reikia tik išbūti šalia, nekontroliuoti kiekviename žingsnyje“, – pataria I. Karpienė, pastebėjusi, kad suaugusiems pirmiausia verta mokytis pasitikėti natūraliu atžalų noru tyrinėti.
Jai ne kartą teko bėgti su vaikais nuo kalno, leisti jiems taškyti balas, lipti į medžius. Stengėsi jų nestabdyti sakydama, kad gali išsipurvinti drabužius, parkristi. Leido patirti saugią riziką, išgyventi „neturiu ką veikti“ etapus. Po kurio laiko, įpratę dažniau būti lauke, vaikai natūraliai susirado veiklos, išmoko žaisti su paprasčiausiomis gamtinėmis priemonėmis. Žaidimu tapo ir įprasti darbai: pavyzdžiui, Karpių vaikai noriai pildo užduotis priskinti pienių žiedų, darže pririnkti kibirą akmenų. Šeima netgi išvežė iš savo sodybos, į kurią vyksta pailsėti, žaislus: dukra ir sūnūs nepristinga kūrybiškumo ir be jų.
„Ilgiau būdami ir ugdomi lauke vaikai nustebina savo užsispyrimu tikslui pasiekti, formuojasi stiprūs charakteriai, – pastebi Ž. Karpis. – Jie tvirtesni ir fiziškai, ir emociškai, jaučiasi laisvesni. Jiems geriau sekasi įveikti atstumus ar susikoncentruoti veiklai, reikšti nuomonę“.
Šią vasarą šeimai įdomiu išbandymu tapo kelionė į Italiją, kur visi leidosi į kalnų žygį. Netyčia pasirinkę kiek sunkesnę trasą nei tikėjosi, kopė laikydamiesi grandinių, keliavo po kriokliais, padėjo vieni kitiems įveikti sunkesnius etapus. Paskui, išmėginę ir lengvesnę trasą, kurią buvo numatę įveikti anksčiau, išgirdo sūnaus Ryto įvertinimą: ji neįdomi. Vaikams kur kas labiau patiko daugiau jėgų, išradingumo ir visos šeimos susitelkimo pareikalavęs žygis.
„Lego sindromą“ keičia lauko robotika
Ieškodamas, kaip padėti ne tik vaikams, bet ir tėvams susidraugauti su lauku, Ž. Karpis įkūrė suaugusiųjų švietimo bazę „Lauko akademija“. Tėvams ir ugdytojams skirtame seminarų cikle atskleidžiama lauko reikšmė vaiko raidai, mokoma apsibrėžti saugumo lauke ribas, lavinti vaikus pasitelkus gamtines priemones, pažinti skirtingas stichijas – ugnį, žemę, orą, vandenį kaip įkvėpimą ugdymui. Savo vaikus mokantis įkurti laužą, ant jo gamintis maistą, išeiti į žygius įvairiomis orų sąlygomis, tiek naktį, tiek dieną vilnietis sako, kad tai yra dalis pasiruošimo tikram gyvenimui.
„Stichijos čia pat, šalia mūsų, ir vaikams reikia nuo mažumės jas pažinti. Gaisras Alytuje, oro užterštumas parodė, kad sugebėti išspręsti išgyvenimo klausimus dingus įprastiems dalykams gali būti labai aktualu. Ir tai gali nutikti bet kurią dieną. Mūsų vaikai dažnai nebemoka paprastų dalykų, bet jiems gali tekti patirti, ką reiškia, kai dingsta elektra, kai mobiliuoju telefonu negali įjungti šildymo namuose, užsisakyti maisto.
Kartais vaikams išsivysto vadinamas „lego sindromas“: jie moka konstruoti šiuo principu, o gavę kitokius įrankius, atsuktuvą ir varžtą, nebegali atlikti sukamųjų judesių. Jie praranda galimybę įgyti kai kuriuos įgūdžius“, – sako Ž. Karpis, seminaruose tėvams rodantis pavyzdį, kaip lauke ne tik žaisti, mokytis, bet ir išmėginti naudingas kasdieniam gyvenimui veiklas.
Šviežiausias jo eksperimentas ieškant lauko ir technologijų sąveikos – robotų programavimas lauko sąlygomis, kuriam nereikia kompiuterio. Toks kūrybiškas ir kokybiškas laikas su vaikais gamtoje, Karpių šeimos nuomone, bus stiprus pamatas jų ateičiai.