„Family Lab Academy“ edukologės Jovita Starkutė ir Indrė Neimantė teigia, kad kiekvienas laikmetis įneša savo matymą, vertybes, požiūrį į vienus ar kitus aspektus, į pačią motinystę, mamos ir tėčio vaidmenis, o su tuo ateina ir daug abejonių, netikėjimo ir nepasitikėjimo savo jausmais, savo matymu, atsiranda lyginimas(is), siekį turėti kuo greičiau ir kuo geresnį rezultatą bei konkuruoti. Tai, kas yra aplinkoje, tai, kuo tuo metu gyvena visuomenė, kokios vertybės dominuoja, natūraliai persikelia ir į tėvystės lauką.
Požiūris į vaiko auginimą: kas keičiasi?
Tėvai išbando daug ir įvairių dalykų. Vieni dalykai veikia, kiti ne, tad kai kurių teorijų efektyvumu nusiviliama, o kai kurios tampa tikru atradimu. Kuri auginimo ir ugdymo teorija yra pati geriausia – vieno teisingo atsakymo čia nėra. Kiekvienas turime atrasti sau, savo vertybėms ir požiūriui tinkamiausią variantą ir nepamiršti pasikliauti savo širdimi. Vaikus auginti ir ugdyti lengviausia mylint, globojant ir būnant empatiškais mažųjų jausmams bei elgesiui.
Vaikų tarpusavio lyginimas: kodėl jis dar toks gajus?
Auginant vaikus natūraliai, kartais visai nepiktybiškai norisi lyginti tarpusavyje panašaus amžiaus vaikus. Tėvai pakliūva į pinkles: kada vaikas pradėjo laikyti galvytę, sėdėti, ropoti, vaikščioti, savarankiškai valgyti, rengtis, kalbėti ir panašiai. Vėliau visa tai perauga į: kada pradėjo skaityti, rašyti, skaičiuoti ir t.t. Jei vaikai girdi taip kalbančius tėvus, jie pradeda jausti įtampą, kad patiktų ir įtiktų savo tėvams. Jei negirdi, tai anksčiau ar vėliau pradeda jausti spaudimą. Tai veda vaikus į konkurencingumą visur ir visada būti geriausiems.
Vertėtų suprasti, kad visi vaikai, jų raida ir poreikiai yra individualūs, jų lyginti nereikėtų. Vaiko raidos spartai įtakos turi charakteris ir temperamentas. Tad normalu, kad daugelį dalykų daro skirtingu metu. Visomis rekomenduojamomis lentelėmis vertėtų pasikliauti būtent kaip rekomendacijomis ir nespausti vaiko į rėmus, jei kažkurie dalykai įvyksta mėnesiu ar dviem vėliau. Svarbiau būtų orientuotis į vaiko emocinę socialinę raidą, nes tada, kai vaikas jaučiasi mylimas ir saugus, jis labiau atsipalaiduoja, o dėl to matome ir teigiamą įtaką kalbos, fizinei ir pažintinei vaiko raidai.
Pokyčiai suvokiant rezultatą
Grįžkime į kūdikio, ikimokyklinuko raidą, kuriame keičiasi įvairios vaikų auginimo bei raidos teorijos ir jau nueinama nuo lentelių, skaičių ir vaiko vertinimo rezultato. Tėvai skatinami stebėti, matyti, jausti ir girdėti tik savo vaiką, nelyginti jo su kitais vaikais ir augti drauge su savo vaiku jį pažįstant. Šiame vaiko raidos tarpsnyje viskas yra tik procesas, apie jokį rezultatą, vertinimą ar pažymį nėra net kalbos, nes vaiko augimas ir vystymasis yra tik procesas, o kiekvieno vaiko raida individuali.
Vaikui augant ši skalė ir toks individualumas tiesiog dingsta ir jau nebesvarstoma, kas yra svarbiau – procesas ar rezultatas? Pažymiai ar vaiko emocinė savijauta? O testo ar kontrolinio pažymys parodo besimokančiojo kūrybingumą, savarankiškumą ir įdėtas pastangas, socialinį ir emocinį intelektą, iniciatyvą, bendradarbiavimą ir kitus įgūdžius, kurie bus reikalingi ateityje tiek darbinėje, tiek asmeninėje sferoje?
Šios savybės yra kur kas svarbesnės pasisekimui gyvenime nei geri pažymiai iš chemijos egzamino. Ir čia kyla tarsi nesusipratimas, nes chemijos dalykas ir mokyklinės žinios yra labai svarbios, tik čia tikriausiai diskusija eitų apie tai, kaip ir kokiais būdais jos pateikiamos ir kaip vertinamas mokinių suinteresuotumas, įsitraukimas ir pastangos. O šiuolaikiniams vaikams reikia ne tik vieno teisingo atsakymo. Juk vyresnėse klasėse vaikai gali suvokti ribas tarp skirtingų mokslo sričių, dalykų tarpusavio sąsajas ir geba kurti naujus mokymosi būdus.
Ir čia jau atsiskleidžia gebėjimai, kurie buvo skatinami nuo vaikystės (savarankiškumas, kūrybingumas, mąstymo gebėjimai, problemų sprendimas ir kiti), o tai ir yra ateities inovatyvių technologijų varomoji jėga, kuri sukurs svarbius socialinius pokyčius ir didžiausią vertę valstybei.