Nėra čia kuo didžiuotis. Dabarties kartos svaiginasi ne tuo. O štai elektroninės cigaretės, veipukai ir kiti čiulpinukai laisvai prieinami, juos, kaip naujagimiai čiulptuką, įsikandę ir nepaleidžia bandos vyresnių ir netgi jaunesnių moksleivių.
Ir būkite tikri, dauguma jų žino, kur gauti narkotikų. Jie prieinami mokyklose. Gatvėse. Jūsų vaiko telefone. Rašau apie tai nebe pirmus metus, žmonės ir toliau apsimeta negirdintys. Toksikologai ir toliau nežino, ką daryti, kai į skubios pagalbos skyrių atveža vienu metu narkotikų ir stimuliuojamą, ir raminamą vaiką, kuris nuo komos metasi prie psichozės ir atgal.
Na, bet apie tai niekas nenori girdėti, didesnė dalis mokyklų, užuot pačios kvietusios pareigūnus, tyli subines suraukusios, kad tik nebūtų paklibintos. Vidinės paslaptys, matyt, verčia bijoti kažką sukrutinti, kad nenusiristų šuoliais sujudinto sniego lavina.
Taigi, pasikalbėkime apie ką kita. Nors vargu, ar bus maloniau.
Kokiu pažymiu įvertintumėte savo poros santykius? Kiek sau rašytumėte už karjeros pasiekimus? Kiek duotumėte savo sveikos mitybos ir sporto įpročiams? Koks pažymys laukia už kokybišką laisvalaikį ir emocinės sveikatos priežiūrą? Už kantrybę su šunimis ir vaikais? Nuėjimą miegoti laiku?
Kuris čia – kiauras dešimtukas? Tik būkite nuoširdūs, sau, ne man.
Gyvenime mes retas gyvename dešymkei. Ką jau ten, devynkei retas išlaviruojame. O jei visai atvirai, kai kuriose sferose mes ir trioškės, ir ketvertai, ir netgi apvalūs nuliai.
To, kuris radęs taiką su mityba, santykiai su mama įtempti, kitas ir su karjera, ir su santykiais pasistūmėjęs, bet vargsta su miegu ir dar iki paryčių serialus pagliaudo arba telefone be ryšio ir reikalo skrolina. O trečias, nors iki 30-ies tikėjosi padaryti stulbinančią karjerą, vis dar trinasi tarp vidutinybių, suvokęs, kad ir pats toks yra.
Gyvenime mes sau leidžiame gauti įvairius pažymius. Tik ne vaikams mokyklose.
Neurotikai tėvai augina neurotikus vaikus, klausinėdami, kodėl parnešė devynetą, o ne dešimtuką. Ir jei aštuonetas – dar pažymys, tai šešetas – tik kvaileliams. Ar gatves šluoti ketini?
Todėl ir pati vertinimo sistema iškreipta. Dešimtai neretai surašomi už atėjimą, pabuvimą, vienetai – nes užknista mokytoja nusprendė neleisti atsiskaityti už praleistas pamokas. Šešetas – nors iš esmės turėtų rodyti vidutiniškas žinias, laikomas pralaimėjimu.
Dailė, kūno kultūra, muzika, darbų pamokos – tos, į kurias niekas rimtai nežiūri, dažnai net patys mokytojai, vis tiek vertinamos pažymiais, bet visi tikisi tik dešimtukų, o jei jau toje srityje esi tikras nevykėlis, kuris dar ne visada ir ateina į pamoką – na, gerai, tada tiks ir devyni. Iš bėdos, taip sakant.
Gyvenime sau leidžiame ir grįžus po darbo ant sofos parkristi. Ir savaitgaliais nedirbti.
Bet iš mokinių tikimasi būrelių ir užsiėmimų kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną tikimasi namų darbų. Jų tikimasi savaitgaliais.
Oi, būkite tikri: aš nei prieš mokymąsi, nei už zyzimą, kaip viskas sunku. Nepaguosiu nė vieno, verkiančio, kam reiks matematikos, o kam reiks muzikos. Tie reikalavimai geriau mokyti investuoti, o ne lygtis spręsti, man atrodo infantiliai.
Tu krauni pamatą ir visų pirma – mokaisi mokytis. Kaip sporto salėje treniruoji raumenį, o ne jo vėlesnį pritaikymą gyvenime, taip matematikos, lietuvių, istorijos bei kitose pamokose treniruoji gebėjimą atsirinkti, įsisavinti, sugliaudyti informaciją. Mokaisi mokytis.
Bet aš lenkiu link to, kad suaugusieji labai greitai pamiršta buvę vaikais ir tada iš mokinių ima reikalauti to, ką patys nei tada sugebėdavo, nei dabar sugeba, nei pernelyg stengiasi sugebėti. Juk net tose pačiose mokyklose anaiptol ne visi mokytojai ateina pasiruošę pamokoms. Kruopščiai atlikę savo namų darbus.
Suaugusieji tiesiog inertiškai daro vaikus neurotikais. Dėl kiekybės, o ne kokybės.
Tai su Rugsėjo 1-ąja. Linkiu tiek dešimtukų, kiek ant žemės akmenukų. O kai kurie jų juk ir tėra akmenukai, ne daugiau.
