Žurnalo „Reitingai", inicijavusio ir sudariusio rezultatų reitingą, redaktorius Gintaras Sarafinas „Delfi dienoje” teigė, kad rezultatus galima nusipirkti tikrai ne tik už didelius pinigus. Jis įvardijo nebrangias mokyklas, kurios metai iš metų stabiliai atsakingai gyvenimui ir egzaminams parengia mokinius. O taip pat – apžvelgė situaciją ir realybę regionuose. Ji čia kai kuo labai skiriasi nei didžiuosiuose miestuose.
– Ar galima sakyti, kad Lietuvoje egzistuoja atskirtis tarp didžiųjų miestų ir provincijos? O gal jos nėra?
– Greičiau galėtume pasakyti, kad yra tiesiog milžiniška įvairovė, nes Lietuvoje turime 920 mokyklų ir skirtumai tarp jų milžiniški: skaičiuojame nebe procentais, o kartais.
Negalima teigti, kad visos regionų mokyklos yra kažkokios silpnos, atsiliekančios. Ne, mes regionuose turime klestinčių, gerų mokyklų. Nežinau, ką laikyti didmiesčiu, o ką – paribiu, bet turime mažų miestų mokyklų, gimnazijų, pirmajame geriausiųjų reitingo trisdešimtuke. Taip pat yra su pradinėmis mokyklomis, progimnazijomis. Tikrai situacija nereiškia, kad regionas nuo miesto ima atsilikti.
Taip, Vilnius ir Kaunas turi didesnių galimybių, ten rezultatai paprastai yra geresni, bet kuo šie du miestai išsiskiria – tai didelėmis žirklėmis. Čia yra ir labai gerų, ir labai silpnų mokyklų. Taigi, čia jau vyksta šiokia tokia loterija ir šeimoms reikia apie mokyklas susirinkti labai daug informacijos, norint vaiką išleisti į tikrai gerą mokyklą.
Kalbant apie skirtumus, kurią sritį bepaimsi, ar tai bus pastatai, ar mokinių pasiekimai, ar finansavimas, ar mokytojai, tai jie Lietuvoje yra didžiuliai. Ir tai glumina. Jei Suomijoje įprasta skaičiuoti, kad skirtumai tarp mokyklų negali viršyti 20 procentų, tai pas mus skirtumai tarp kai kurių mokyklų yra 20 kartų. Tuo mes išsiskiriame tarp kitų šalių.
– Nuo ko labiausiai priklauso mokyklos rezultatai? Panašu, kad geografinė vieta – nelabai ką reiškia, mokiniui skiriami pinigai – irgi nėra pagrindinis rodiklis.
– Yra daug dedamųjų. Visų pirma, viskas prasideda nuo vadybos. Jei mokykla turi stiprų vadovą ir pavaduotojus, tai jau didelė sėkmė. Lietuvoje per 100 mokyklų apskritai neturi vadovų – turi laikinuosius vadovus, vadinasi, jos jau čia turi didžiulį trūkumą.
Antroje vietoje yra mokytojų kolektyvas – kokį jį pavyksta suformuoti tai administracijai. Ar nėra mokykloje mokytojų trūkumo – o matome, kad jis kasmet vis labiau didėja.
Trečias dalykas yra finansavimas – kuo mokykla didesnė mokinių skaičiumi, tuo ji finansiškai jaučiasi geriau, yra stipresnė ir gali samdyti stipresnius mokytojus.
Reikia nepamiršti šeimos indėlio – jis labai didelis, jei mokykla suteikia galimybes tėvams prisidėti prie mokyklos pažangos. Vienos mokyklos tokią galimybę suteikia, o kitos atmeta ir sako, kad jūs esate supertėveliai ir supermatytės, jūs nežinote, ko norite.
Daug priklauso ir nuo pačių mokinių. Jei mokykloje įprasta ir madinga mokytis – tai vienokia mokyklos kultūra. O jeigu mokykloje madinga nesimokyti – ten galima dėti ką nori, net geriausius infrastruktūros sprendimus, moderniausią įrangą, galima tokią mokyklą finansuoti milijonais, bet nieko iš to nebus.
Taigi, yra daugiau negu penkios dedamosios.
– Kokia situacija su privačiomis mokyklomis? Dažnu atveju tėvai tikisi, kad jos rodys geresnį rezultatą nei valstybinės, bet ar visada taip atsitinka?
– Šiuo metu Lietuvoje mes turime 100 privačių mokyklų, maždaug 8 procentai visų vaikų mokosi privačiose mokyklose. Bet tai – daugiau didmiesčių realybė. Regionuose 50-yje savivaldybių iš 60-ies privačių mokyklų apskritai nėra. Taigi, tai miestų naujovė.
Ką svarbu žinoti, tai, kad tarp privačių mokyklų lygių skirtumai yra lygiai taip pat dideli, kaip ir tarp valstybinių. Mes matome rezultatus, kad privačios gimnazijos atrodo gerai, jų pasiekimai yra aukšti. Keliolika privačių mokyklų pateko į geriausiųjų gimnazijų penkiasdešimtuką.
Bet tai ir natūralu, nes jos turi gerą istoriją, patirtį, kai kurios skaičiuoja net 30 metų veiklos. Jos nesislapsto, jų rezultatai matyti kaip ant padėkliuko, mes matome, kaip jų vaikai laiko egzaminus ir stoja į aukštąsias mokyklas.
Apie privačias gimnazijas galima daryti išvadą, kad Lietuvoje jos pakankamai stiprios. Bet turime ir progimnazijų, pradinių mokyklų, kurios tik startuoja, kurios ieško savęs, formuojasi, ieško mokytojų, tai jos dar ir klajoja, ir klejoja.
Privačios mokyklos dažnai vaikus ir šeimas gundo gera atmosfera, savijauta. Bet jei tu ten ketverius ar aštuonerius metus jautiesi tik labai gerai, paskui gali pamatyti, kad nelabai ką moki. Ir atėjus į gimnaziją gali tekti likti antriems metams kartoti kursą.
Yra daug dedamųjų. Negalima sureikšminti vienos – tik akademizmo. Lygiai taip pat negalima sureikšminti vien tik to, kad mes pradinėje mokykloje tik žaisime ir gerai jausimės. Mokykloje turi spindėti visapusiškumas.
– Tėvai dažnai tikisi, kad mokėdami už privačią mokyklą brangiau, gaus ir geresnius vaiko rezultatus. Sakote, kad ir tarp privačių mokyklų egzistuoja dideli skirtumai, taigi, kaip tam įtaką daro kaina?
– Kalbant apie nevalstybines mokyklas, tarp jų yra nemažai krikščioniškųjų mokyklų. Jei paimsime jėzuitų gimnazijas ar marijonų Marijampolė, šv. Benedikto Alytuje ar pranciškonų, tai tos mokyklos yra nevalstybinės. Bet mokestis už mokslą jose – labai mažas. Tėvai ten net ir susimokėję nejaučia jokio spaudimo ir dažnai šeimai tai nėra nieko ypatinga.
Ką noriu pasakyti, tai, kad nuo mokesčio už mokslą dydžio pasiekimai tikrai nepriklauso. Tikrai galima rasti mokyklų su mažomis įmokomis, kurios jauną žmogų labai gerai parengia ateičiai, gyvenimui, stojimui, jis įgyja gerus pagrindus. Priklauso ne nuo pinigų, bet nuo mokyklos.
– Pabaigai dar vienas klausimas. Reitingo pabaigoje, deja, vis dėlto mokyklos iš provincijos. Nenuvertinant regionų – nes, kaip sakėte, regionuose yra mokyklų, kurios iš tiesų rodo įspūdingus rezultatus. Kas šioms mokykloms nutiko? Kokios priežastys to, kad jos – reitingo pabaigoje?
– Didžiausia problema yra ta, kad jos nenori keistis. Jos tiesiog sau sukuria pasiteisinimą. Dažnai silpna mokykla sako, kad jie ir nekelia tikslo vaiką kažką rimto išmokyti, nekelia tikslo, kad daug vaikų įstotų į aukštąsias. Jie teisinasi, kad jų tikslas – jog vaikas išaugtų doru žmogumi, būtų parengtas gyvenimui. To juk niekaip nepasversi, pavyko ar nepavyko, taigi, jos prisigalvoja tokių argumentų.
Yra mokyklų, kurios susiranda savo vieną stiprybę: vienos stiprios sporte, antros – menuose, trečios – verslume. Ir jos tuo gyvena, sako, mes turime vieną stiprią nišą, mes čia esame stiprūs. Na ir kas, kad kitko mes tų vaikų neišmokome. Bet jei jos susipurtytų, galėtų stiprinti savo silpnąsias puses – tos mokyklos juk mato, kur yra silpnos.
Dar labai svarbu, kad savivaldybių švietimo skyriai joms keltų reikalavimus. Jei juos užtrumpintų ir pasakytų, kad brangieji, taip nebus, kad darysite ką norėsite, pradėtų ryškėti kokybiški rezultatai.