Į šalies elitą įsiliejęs dviejų pametinukių ir berniuko tėtis iš Lietuvos šiaurės Londone gyvena jau aštuoniolika metų. Visi trys mokyklą nuo pat pradžių lanko čia – viename didžiausių ir svarbiausių pasaulio miestų. Vyras, kaip ir dauguma vietinių, vaikus į mokyklą išleido pirmąjį rugsėjį po jų ketvirtojo gimtadienio.
„Į privačią mokyklą vaikus pasirinkau leisti, nes didžiulį įspūdį darė disciplina ir tvarka, – dalijosi vyras. – Prieš apsispręsdamas apsilankiau ir valstybinėje mokykloje. Ten buvo didžiulis triukšmas, chaosas. Tuo metu privačioje vaizdas labiau priminė filmus. Mokyklos darbuotojai pakvietus stebėti vykstančią pamoką, pasisveikindami visi mokiniai tvarkingai atsistojo. Vaikai buvo dėmesingi, disciplinuoti, atrodė, kad nesimokyti, nesiklausyti ten – tiesiog ne variantas. Žinoma, žaidė ir įvaizdis, noras stovėti aukštesnėje socialinėje klasėje, o tai Britanijoje yra labai svarbu. Toji šalis susiskirsčiusi į ypač ryškias socialines klases ir aš nenorėjau, kad į lietuvius žiūrėtų iš aukšto, kaip į statybininkų ir salotų skynėjų tautą. O to Anglijoje daug.“
Paklaustas, ar šalyje nėra prieštaraujančių tokiam susiskirstymui, finansų kompanijoje dirbantis vyras sakė, kad net ir tarp jo bendradarbių pasitaikė skirtingų nuomonių apie jo pasirinkimą: „Dalis kolegų mano, kad privačios, brangios mokyklos skatina elitizmą, atskiria visuomenės dalis viena nuo kitos, išmoko bendrauti tik su panašiais į save ir nematyti visuomenės skirtumų. Kiti sako, kad tai – svarbus pamatas vaiko ateičiai. Matote, vienas svarbiausių dalykų yra tai, kas tose mokyklose tampa tavo draugais. Megzti pažintis geriausia pradėti labai anksti. O paskui, kai būsi suaugęs ir skinsiesi kelią darbo rinkoje, galėsi užtarimo ar pagalbos kreiptis į buvusį bendraklasį, kuris tuo metu galimai bus kokiame aukštame poste.“
Po klausimo, ar niekada nepasigailėjo savo sprendimo vaikus išleisti į privačias mokyklas, trijų vaikų tėtis sako: „Dabar nebėra kur trauktis. Vyriausiai dukrai – paskutiniai metai, kitai – priešpaskutiniai, o sūnui – dar liko ketveri. Kartą įmetus vaikus į vieną terpę, neatrodo teisinga juos mesti į visai kitą. Tam, kad suprastumėte, ką sakau, reikia perprasti ir šių vietų mentalitetą. Brangių privačių mokyklų vaikai net kalba absoliučiai kitaip nei valstybinių mokyklų mokiniai. Jie iškart į save atkreipia dėmesį. O jei toks vaikas iš privačios mokyklos vyresnėse klasėse atsidurtų valstybinėje mokykloje, visi iškart suprastų: tėvai nebeišgalėjo mokėti. Tuomet sulauktų didelių pašaipų, tai yra stigma.
Ar niekada nesigailėjau? Gailėjausi, kita vertus, matau viso to privalumus. Bet kad galėtum mokėti tokią kainą, turi daug ko atsisakyti. Yra tekę net ir skolintis. Viską sudėjus, nesu tikras, ar tikrai verta. Nors negalėčiau pasakyti, ir kad neverta. Plėšausi tarp šių dviejų atsakymų. Daugiausia todėl, kad finansiškai yra tikrai sunku.“
Paprašytas atskleisti, kiek kainuoja mokslai tokioje mokykloje, tėtis atsako, kad kaina paprastai yra individualiai derinama: „Eini į mokyklą ir kalbiesi su direktore. Visi trys mano vaikai eina į tą pačią mokyklą ir visų mokslų kainas pavyko susitarti skirtingai. Nenoriu tiksliai nurodyti, bet už vaiką vidutiniškai moku 28 tūkstančius svarų sterlingų per metus. Metams trys vaikai kainuoja arti 90-ies tūkstančių.“
Paklaustas, ar visos privačios mokyklos tiek kainuoja, vyras atsako, kad tikrai ne: „Yra žymiai pigesnių ir žymiai brangesnių – ir dvigubai pigesnių ir triskart brangesnių.“ Tarp pigesnių ir brangesnių pagrindiniais skirtumais jis išskiria mokyklos reputaciją ir akademinius rezultatus, ar mokykla yra internatinė ir vaikai ten taip pat ir gyvena, pas tėvus grįždami savaitgaliams arba atostogoms.
Viskas, anot jo, labiausiai priklauso nuo to, kiek aplinkui tėvų yra su didelėmis pajamomis, kurie geba už tokias mokyklas mokėti: „Anglijoje vos 7 proc. visų vaikų mokosi privačiai. Didžiausia tokių vaikų koncentracija yra Londone ir šalies pietryčiuose. Tokie miestai kaip Birmingamas ar Mančesteris irgi turi labai brangių mokyklų, bet, žinoma, mažiau nei Londono apylinkės.“
Vyras dalijasi, kad už tokius didelius pinigus vaikai gauna statusą, ateityje praversiančias pažintis, o mokslo kokybė taip pat yra aukšta: „Ji užtikrinama, nes klasėje atsiliekančių nėra, privačios mokyklos jų nenori, nes jie mažina mokyklos akademinius rezultatus ir tirpdo mokyklos ateities pajamas.“
Paklaustas apie skirtumus tarp Anglijos ir Lietuvos, trijų vaikų tėtis sako, kad jam sunku komentuoti, mat jau aštuoniolika metų gyvena ne Lietuvoje ir jo vaikai tėčio gimtinėje nesimokė. Tačiau iš pažįstamų jis girdi, kad Lietuvoje pasiturinčios šeimos gali daryti tvarką ir įtaką mokyklose: „Mano draugai pasakojo, kaip kitų vaikų tėvai stato mokytojus ant ausų. Čia tai skamba neįmanomai. Tvarką diktuoja mokyklos. Kuo brangesnė mokykla, tuo ji griežtesnė ne tik vaikams, bet ir tėvams: niekas nepakęstų nei vaikų, kurie atsikalbinėja prieš mokytojus, nei motinų, kurios pakeltų balsą ant mokytojų. Tėvai apie netinkamą savo ar vaikų elgesį yra porą kartų įspėjami, o trečią kartą vaikas tiesiog pašalinamas iš mokyklos. Yra turtingų tėvų, kurie gali mokėti už brangų mokslą, tačiau kurių vaikai eina iš vienos mokyklos į kitą, nes mokyklos su jais nesismulkina ir netoleruoja blogo elgesio.“
Vyras pasakojo, kad jo vaikų mokykloje maitinimo nėra: „Vaikai patys atsineša maistą dėžutėse. Tačiau yra griežtos taisyklės, ko negalima neštis. Pavyzdžiui, gazuotų gėrimų, bulvių traškučių, jokio greito maisto, kramtomos gumos.“
Pasiteiravus, kaip mano, ar Lietuvos mokyklose kas nors yra geriau, pašnekovas sakė, kad iš savo paties metų mokykloje ar draugų pasakojimų gali pasakyti, jog tai – pedagogų ir mokyklos administracijos kantrybė: „Anglijoje taikomas niekur neužrašytas, bet už uždarų durų taikomas principas: FIFO. Tai reiškia „fit in or fuck off“ (pritampi arba eini... na, patys žinote, kur). Lietuvoje vaikus ir tėvus labiau priima tokius, kokie jie yra. Ir Lietuvoje neteko girdėti apie tokį psichologinį spaudimą, kai vaikams tiesiai sakoma, kad tavo tėvai moka už tave labai didelius pinigus, jei nesusiimsi – tau bus baisi gėda, o tėvai neištvers.“